Interviu 56-ojo gimtadienio proga Daiva Tamošiūnaitė davė portalui Žmonės.lt.
– Daiva, kaip dažniausiai atrodo jūsų gimtadienio šventė?
– Nepriklausomai jubiliejus ar ne, mano gimtadienio fonas dažniausiai būna toks – aš grįžtu po kelionės ar darbų, o mano draugai jau laukia su suneštiniu stalu. Tai jau tapo tarsi tradicija. O viso to geriausia dalis ta, kad mano mieli draugai puikiai žino, kokius patiekalus mėgstu. Pavyzdžiui, šiemet manęs lauks labai gardus žydiškas paštetas, kuriuo pasirūpins mano draugė.
– Jei gausų stalą ruošia būrys draugų, vadinasi jų turite nemažai?
– Išties, mano draugų ratas yra didelis. Galbūt todėl, kad į jį įeina ir plati mano giminė – mylimi pusbroliai, pusseserės, su kuriomis turime artimą ryšį. Taip pat tą ratą sudaro skirtingi draugų būreliai, kurie atsirado tam tikrame gyvenimo tarpsnyje. Tai jau laiko patikrintos draugystės, trunkančios metų metus. Taigi, kai draugų išties daug, tai ir stalą reikia namuose turėti didelį (juokiasi).
– Jūsų vienturtei Adelei – jau 19-ka. Galbūt esate ne tik dukra ir mama, bet ir taip pat artimos draugės?
– Mes turime be galo stiprų ryšį. Drąsiai galiu sakyti, kad esame geriausios draugės ir artimiausi žmonės viena kitai. Kartu galime džiaugtis ir apsikabinusios verkti. Kai pasimetame savyje ir tenka spręsti vidinius klausimus, dažnai kartu susėdame, pradedame diskutuoti ir viena kitai padedame tarsi psichologės.
– O ar šalia turite vyrišką petį, į kurį galite atsiremti? Ar vis dėlto kol kas tai yra tik judviejų su dukra pasaulis?
– Iš tiesų esame tik mes dviese – dukra ir mama. Dar yra mano mama, kuri gyvena Plungėje, tačiau ji dažnas svečias ir pas mus, Vilniuje. Ji yra vyriausioji, išmintingiausioji šeimos moteris. Ją pažįsta visos mano draugės!
Na, o jei reikia vyriško pečio, yra mano brolio šeima, kuri nors ir gyvena užsienyje, atrodo, tarsi visada šalia. Bendraujame ir dienomis, ir naktimis. Taip pat turiu pusseseres, drauges, kurios žino kiekvieną mano širdies virpesį. Net ir mano kaimynka! Į ją taip pat galiu kreiptis bet kokiu klausimu. Manyčiau, tiek „pečių“ man kol kas tikrai užtenka (šypsosi).
– Susumavus laiką radijuje ir televizijoje, eteryje jau esate apie 30 metų. Kokios patirtys iš jų ryškiausios?
– Kaip tik prieš Naujus metus baigiau filmuoti laidų ciklą „Vaikystės langas“ su organizacija „Gelbėkit vaikus“. Jau vien šis laikas man padovanojo begalės gražių, jautrių momentų. Išgirdau daug istorijų, susipažinau su šauniais žmonėmis. O smagiausia, kad ne tik filmuojant šią laidą, bet ir visas kitas, man pavyko sutikti tokius žmones, su kuriais santykis išliko iki šiol. Jų istorijos per visus tuos metus man leido suprasti apie gyvenimą daug daugiau. Net ir tais momentais, kai galvojau, kad viską aš jau mačiau ir viską suprantu.
– Neretai istorijos, su kuriomis jums tenka susidurti, būna išties jautrios. Kaip pavyksta tvarkytis su empatija, ir jos iššaukiamomis emocijomis?
– Prisimenant mano pirmąsias laidas ir pažintis su sunkumų turinčiomis šeimomis, susitvarkyti su emocijomis buvo be galo sunku. Visas tas istorijas ne tik išgyvendavau realiu laiku, bet ir grįžusi namo naktimis jas sapnuodavau, o atsikėlusi dar kartą apverkdavau.
Vėliau atėjo toks tarpsnis, kai tapau ne abejingesnė, o tiesiog išmokau viską stebėti tarsi iš šono, į save per daug neįsileidžiant. Tačiau paskutiniaisiais metais vėl atėjo laikas, kai tapau tarsi dar emocionalesnė nei prieš tai. Tikriausiai „užsiauginti skūros“ niekada ir neišeis.
Beje, mes lietuviai esame tokie žmonės – nuo dūšios. Galime pyktis, bambėti, tačiau nors ir esame šiauriečiai, turime didelę širdį.
– Bėgant metams, kaip keitėsi televizija ir jos „rėmai“? Galbūt pastebite besikeičiančius grožio standartus?
– Anksčiau jei sverdavai 62 kilogramus, jau skaiteisi apvali ir turėjai susiimti, o dabar ekrane matome įvairaus sudėjimo ir išvaizdos vedėjas ar vedėjus. Tiesa, dabar ir technika gudresnė – kartais net nereikia grimo, tik atsistok tinkamu kampu prieš kamerą, turėk teisingai sustatytą apšvietimą ir voilà!
– Tačiau net ir išjungus kameras tenka rūpintis savo išvaizda. Pasidalinkite, kokie jūsų grožio ritualai?
– Iš tiesų neturiu kažkokių ypatingų paslapčių ar grožio ritualų. Manau, kad mano kolegės televizijoje jų turi daug daugiau, ypatingai jaunesnės. Mano amžiuje tobuliausias ritualas yra masažas ar kokia veido kaukė. Na, ir šiaip... Manau, kad svarbu yra ne trumpalaikis susirūpinimas, o pats procesas. Tereikia išsimiegoti, judėti, gerti daug vandens ir svarbiausia nesinervinti. Nors skamba banaliai, tai yra išties nelengva.
– O dėl ko dažniausiai nerimaujate?
– Atsimenu, kai man buvo 35-eri, palinkėjau sau mažiau nervintis. Dabar atsigręždama atgal galvoju: tai kaip aš turėjau gyventi, jei tokių metų tai buvo mano vienintelis noras? Tačiau dabar viskas kitaip. Nebenerimauju dėl darbų – bus jų ar ne, gausiu honorarą ar ne. Nebegalvoju ir apie tai, ką pagalvos ar pasakys kiti. Dabar turiu vienintelį rūpestį – kad mano artimieji būtų sveiki.
– Kaip tik turite progą palinkėjimą sau sugalvoti iš naujo. Koks jis būtų?
– Norėčiau gyvenimą susiplanuoti taip, kad daugiau laiko turėčiau sau. Po skyrybų praėjo jau 9 metai, ir visą tą laiką koncentravausi vien į dukrą. Adelei jau 19 metų, ji jau kuriasi savo gyvenimą, o aš dar nuo jos neatitrūkus. Manyčiau, kad pats laikas būti ne tik mama, bet ir moterimi (šypsosi).
