Savo kūną priimanti bei jo nesigėdijanti Donata to nebijo parodyti ir kitiems. Pavyzdžiui, per Valentino dienos fotosesiją ji pozavo pusnuogė, rankose laikė širdutę ir nešė aiškią žinutę, jog reikia mylėti save. Vis dėlto ne visi tokį dainininkės elgesį priima teigiamai.
„Meluočiau, jei sakyčiau, kad nereaguoju į komentarus. Žmonės išvadina mane įvairiais žodžiais, yra priėję, kai sėdėjau su kompanija, ir pasakę, jog esu karvė, kiaulė. Neseniai vieni draugai prisipažino, kad, kol manęs nepažinojo, nemėgo, – pasakoja D.Virbilaitė. – Aš į žmonių žinutes atrašau ir visiems palinkiu geros dienos.“
Vienu metu Donata Lietuvoje buvo žinoma ir visiems matoma, tačiau atėjo diena, kai moteris nusprendė emigruoti. Kaip pati sako, niekada anksčiau to daryti neplanavo, tačiau taip susiklostė gyvenimas.
„Mane viskas užkniso. Tuo metu buvau pasiekusi piką – vedžiau dvi laidas, dirbau radijuje, laikraštyje, koncertavau. Tačiau kai išėjau iš realybės šou, nepratęsiau kontrakto, todėl viską turėjau pradėti nuo nulio. Tai yra be proto sunku, nes visi tave pažįsta, bet tu neturi pinigų net autobuso bilietėliui.
Pirmi treji metai, kol išsikovojau vietą ant scenos, buvo itin sudėtingi. Ilgą laiką trise gyvenome vieno kambario bute. Po kurio laiko sulaukiau pasiūlymo koncertuoti Turkijoje, o vėliau ir įsidarbinti – susidėjusi daiktus, išvažiavau“, – prisimena D.Virbilaitė.
Daug metų kūrusi gyvenimą Lietuvoje, Donata viską nubraukė ir išvyko svetur. Tiesa, ten dainininkės laukė nelengvas kelias, kuriame pasitaikė daug ašarų bei pokyčių.
„Buvo sunku, kol užsitarnavau vietą ant žemės. Vėliau viskas ėjosi gerai, įsimylėjau kraštą, pradėjau ieškoti buto, tačiau prasidėjo pilietinis Turkijos karas, atėjo nauja valdžia. Buvau priversta išvykti, – pasakoja D.Virbilaitė.
– Namo dar nenorėjau, tad išvykau porai mėnesių pas draugę į Londoną. Viskas užsitęsė, pradėjau darbuotis, ieškoti galimybių.“
Persikėlus gyventi į Londoną, Donatai dar kartą teko viską pradėti nuo nulio. Kurį laiką vertusis su papildomais darbais ir bandydama kurti muzikinę karjerą, dainininkė galiausiai nėrė į visai kitą sritį.
„Papildomuose darbuose uždirbdavau 600–800 svarų per mėnesį – to neužteko pragyvenimui, – neslepia D.Virbilaitė, kuri vėliau pradėjo dirbti administratore restorane. – Londonas išmokė, ko man reikia gyvenime ir ką noriu daryti. Nebūčiau to gavusi Lietuvoje. Visa tai turėjau patirti ir nesigailiu absoliučiai nė vieno savo žingsnio.“
Papildomuose darbuose uždirbdavau 600–800 svarų per mėnesį – to neužteko pragyvenimui.
Nors Donata, gyvendama svetur, sunkiai bandė susikurti sau kelią, Lietuvoje tuo metu sklandė kalbos, kad dainininkė vartoja alkoholį, neturi pinigų ir yra įsikabinusi į savo draugus.
„Tokias kalbas girdėjau ir Lietuvoje. Galbūt tam įtakos turi pavydas, konkurencija, – svarsto D.Virbilaitė. – Nuo 13 metų dirbu, esu darboholikė. Per savo gyvenimą nesu nė karto praleidusi ar pavėlavusi į koncertą.“
Nors Londonas Donatai suteikė daug pamokų, kartu moteris ten gyvendama susirgo depresija.
„Depresija būtų atsiradusi ir Lietuvoje, nes viskas kaupėsi nuo vaikystės. Tai prasidėjo nuo labai didelio panikos priepuolio lėktuve, o tuomet smuko žemyn tol, kol supratau, kad viena nebeištempsiu, – prisimena D.Virbilaitė.
– Prasidėjo „Brexit“, praradau studiją, kambario draugė išsikraustė, pakilo nuomos kaina, netekau darbo. Likau su nuliu, tad turėjau apsispręsti, ką turėčiau daryti toliau. Nutariau grįžti į Lietuvą.“
Donata neslepia tikėjusis, kad Lietuvoje situacija patyčių ir tolerancijos atžvilgiu per tiek metų bus pasikeitusi, tačiau sugrįžusi dainininkė iš naujo susidūrė su nemaloniais komentarais.
„Pamačiau, kaip viskas yra baisu, nes žmonės, gavę žodžio laisvę ir turėdami technologijas, dar labiau atsipalaidavo, – įsitikinusi D.Virbilaitė. – Pradėjau gydytis depresiją, ėmiau kitaip gyventi. Po truputį išbraukiau iš gyvenimo tuos, kurie mane skaudino, o šiuo metu aplink save turiu nuostabiausius žmones.“
Visą pokalbį su D.Virbilaite žiūrėkite įraše:
