Į bažnyčią Dileta atvyko „Maserati“ automobiliu – čia kiemelyje jos jau laukė tėvas. Puikiai nusiteikusi atlikėja, pagauta emocijų, stipriai suspaudė tėvą glėbyje. Trumpai šnektelėję jiedu žengė į bažnyčią – prie altoriaus dukros ranką jis perdavė žentui.
Po ceremonijos, jau vyru ir žmona tapę Dileta ir Donatas iš bažnyčios išėjo itin pakiliai nusiteikę ir neslėpė gerų emocijų. Abu vienbalsiai tikino, kad labai jaudinosi, o pagaliau susituokę jaučiasi tiesiog nuostabiai.
„Negaliu patikėti, kad apsiašarojau“, – šypsojosi Dileta po ceremonijos, prisipažinusi, kad šiąnakt beveik nesudėjo akių laukdama svarbiausios gyvenime dienos.
Gyvenimo šventei D.Meškaitę papuošė dizainerio Egidijaus Rainio specialiai jai sukurta suknelė.
„Ji būtent tokia, kokios visada norėjau: elegantiška, daili, subtili – nėra jokių perkrautų detalių, kristalų kristalėlių ar „torto“. Tiesiog – estetiška ir su cinkeliu“, – šypteli Žmonės.lt kalbinta laiminga nuotaka, po santuokos tapusi Dileta Meškaite-Kisieliene.
Tiesa, ji prisipažino, kad buvo abejonių, ar svajonių suknelę pavyks pasisiūti, mat niekam ne paslaptis, jog dizaineriai darbo dažnai turi metams į priekį, o vestuvinės suknelės pasiuvimas vasarą iš anksto to nesutarus – tikras iššūkis.
„Viskas įvyko ganėtinai greitai – aš jam paskambinau šiek tiek bijodama, kad gausiu atsakymą, jog suknelę galės pasiūti nebent kitiems metams (juokiasi). Vis dėlto, spėjome ir viskas pavyko tarsi sviestu patepta!“ – džiaugėsi pašnekovė.
Norėjo elegantiškos šventės
Po ceremonijos bažnyčioje laimingi jaunavedžiai draugus ir artimuosius pakvietė kartu atšvęsti judviejų šeimos sukūrimo. D.Meškaitė juokavo, kad iš pradžių planuota nedidelė šventė galiausiai pavirto į gana didelę – į vestuvių puota pakvietė septyniasdešimt svečių.
„Planuodami šventę įsivaizdavome, kad norime nedidelės, tik su artimiausiais draugais ir šeimos nariais, bet paaiškėjo, kad turime labai daug gerų draugų“, – kvatojo Dileta.
Tiesa, pora vienbalsiai sutarė, kad vestuvės bus be senųjų lietuviškų tradicijų, taigi kūdikio vystymo , šakočio ar stalo „užėmimo“ jiedu neplanavo: „Mūsų vestuvės – be jokių kariamų piršlių, baltų mišrainių ar skraidančių balandžių. Norėjome kitokios, tiesiog elegantiškos šventės.“
Svarbiausia – priesaika bažnyčioje
D.Meškaitė pasakojo, kad ruošiantis vestuvėms ji nustebo, kiek daug iš tikrųjų yra reikalų, kuriuos reikia susiruošti. Mergina atviravo, kad pasiruošimas buvo ir varginantis, ir kartu malonus, tačiau prisipažino, kad viena to nebūtų sugebėjusi padaryti – jai padėjo „Renginių namai“.
Ar teko Diletai pabūti ir nuotaka siaubūne, kai likus kelioms dienoms iki santuokos būsimos nuotakos ima visus varyti iš proto? „Draugai sakė, kad į mane tiesiog gražu žiūrėti: neaišku, kaip jaučiuosi viduje, tačiau išorėje, tikino jie, atrodžiau itin rami. Taip ir jaučiausi – nuotakos siaubūnės nė kvapo! Gal todėl, kad visada labiau laukiau ir sureikšminau paties santuokos faktą, o ne jos šventimą“, – patikina dainininkė.
Būtent todėl beveik metus draugavusi pora nė nesvarstydami pasirinko tik santuoką bažnyčioje, kas jiems abiems atrodė itin svarbu ir reikšminga.
„Kai du žmonės labai myli vienas kitą, visiškai normalu, kad jie nori visada būti kartu. Tokie žmonės nebijo įsipareigoti ir nori vienas kitam save dovanoti. Kur geriau tai padaryti, jeigu ne prisiekti bažnyčioje?“ – svarstė Dileta.
Po santuokos jaunavedžiai leisis į kelionę – vyks kopinėti medaus. „Ten kur labai karšta ir gražu, kur visi labai linksmi ir laimingi“, – paslaptingai kikeno Dileta, paklausta apie medaus mėnesį.
