Simona Lietuvoje buvo visą vasarą. Daugiausia – gimtuosiuose namuose šalia Panevėžio: sostinės šurmulys po metų, praleistų Amerikoje, jos visiškai netraukė. „Ką veikiau? – juokdamasi perklausia. – Šeimininkavau, varčiausi hamake, skaičiau knygas, vaikščiojau su šuniuku – iš pradžių tik tiek ir norėjosi. Galva tiek buvo išūžta, kad mėgavausi nieko neveikimu. Namai man visada liks namais, į kuriuos, kad ir kur gyvenčiau, gera grįžti...“
Senokai nematėme tavęs Lietuvoje. Studijos vienoje prestižiškiausių pasaulio muzikos mokyklų atima daug laiko ir jėgų?
Tai pirmos mano atostogos po pustrečių intensyvaus studentės gyvenimo metų. Nežinau kodėl, bet vos nuvažiavusi į Bostoną iškėliau sau tikslą kuo greičiau baigti mokslus ir grįžti namo. Todėl mokiausi ištisus metus, vasaromis – taip pat. Maniau: man jau ne devyniolika, reikėtų greičiau susisukti, atsikratyti galvos skausmo. Tik paskui pagalvojau: betgi tai nelogiška. Kam skubėti? Juk kuo lėčiau, tuo geriau – daugiau pažinčių, projektų, daugiau patirties.
Važiavai į koledžą, kuriame iki tavęs mokėsi tik vienas kitas muzikantas iš Lietuvos. Prestižiškasis Berklis pateisino savo vardą?
Nelabai žinojau, kur tiksliai važiuoju ir kaip viskas bus. Buvau girdėjusi tik tiek, kad Berklis – garsus koledžas, kuriame mokosi vieni vunderkindai, tad nenustojau sukti galvos: „O ką aš ten veiksiu?!“ Iš pradžių buvo didelis ūpas visko imtis ir kuo geriau padaryti, bet paskui pamačiau, kad visi – ir studentai, ir dėstytojai – kur kas labiau atsipalaidavę, nei įsivaizdavau. Tai mane šiek tiek nuvylė, tačiau esu suaugusi, suprantu, kad reikalinga drausmė, kad privalau save suimti į rankas. Muzikoje daug kas priklauso nuo norų ir įdėto darbo. Man – dvidešimt aštuoneri, esu jau išsilaksčiusi, daug ko mačiusi, todėl susikaupti – tikrai lengviau. Pastarąjį semestrą pradėjau dirbti koledže, tad laiko dar pamažėjo.
Užsispyrimo viskam užtenka?
Galiu būti ir vėjas laukuose, ir itin drausmingas žmogus. Jei labai norėsiu, valgysiu nesustodama, bet jei sau pasakysiu, kad dabar negalima, kramtysiu nors ir žalią žolę (juokiasi). Iki išvažiavimo mano pasaulis buvo visai mažytis, bet Amerika jį praplėtė, o mane pačią užgrūdino. Kalbu apie viską: muzikos suvokimą, vidinius išgyvenimus, žmonių pažinimą. Pradėjau matyti, kad ne man vienai kartais nesiseka: ir kiti kūrėjai, menininkai išgyvena akimirkų, kai niekas nepavyksta, norisi viską mesti. Pamačiau, kad visi per tai pereina ir aš – jokia išimtis. Tačiau tokios akimirkos ateina ir išeina, o kaip į jas sureaguosi, priklauso tik nuo tavęs. Kai kas sako: „Koks šlykštus oras – lyja be sustojimo!“ O man ir toks patinka. Patinka, kad galiu pasiimti knygą, įsikniaubti į ją ir skaityti, skaityti...
Visą žurnalistės Simonos Jansonaitės interviu su Simona Jakubėnaite skaitykite žurnalo „Laima“ rugsėjo numeryje.
