Savo įrašą socialiniame tinkle ji pradėjo sakiniu: „Gal kai kuriems tai atrodys kvaila, kiti juoksis ir apkalbinės, man visiškai nesvarbu....
Ketvirtadienį Anapilin iškeliavo mano VIENINTELIS, mylimas ir pats nuostabiausias senelis. Seneliu jį vadinti maža. Ankstyvoje vaikystėje jį vadindavau tėčiu. Tai žmogus, pas kurį patį pirmą, dar būdama vaiku, bėgdavau pasiguost, šaukdavau jį: „Deduli...“
Tai žmogus, kuris visą mano vaikystę padarė tikra vaikyste ir, turbūt, tik jo dėka aš išmokau daug dalykų.
Tai žmogus, kuris visą mano vaikystę padarė tikra vaikyste ir, turbūt, tik jo dėka aš išmokau daug dalykų. Dedulis – šeimos galva, autoritetas, žmogus, kuris niekada nepasidavė ir tikėjo viskuo, ką daro.
Vieną baisią ir nelaimingą dieną sužinojom, kad vyrui, kuriam vos 65 metai, nustatyta pati bjauriausia liga – vėžys... Visa giminė, jo draugai, šeima ir aš gyvenom tikėjimu, kad stipriausias pažinotas Vyras grįš į gyvenimą, Dievui padedant, toliau gyvens, dirbs, mylės žmoną (mano brangią ir vienintelę močiutę), vasarą atšventęs savo gimtadienį su mano trim sesutėm eis rinkti braškių, trešnių, maudysis baseine, važiuos žvejoti...
Bet atėjo ta diena, kai viską tenka tik prisiminti su ašarom veide. Vakar išvydus jo veidą ir laikydama jį už rankos supratau, kad jis jau niekada nebelaikys manosios... Tai mano pati artimiausia ir didžiausia netektis...
Todėl kreipiuosi į jus, žmonės, būkite dėmesingi savo artimiesiems, saugokit savo sveikatą, nes mes nė vienas nežinom, kiek gyventi mums yra duota.
Labai prašau visų supratimo. Nieko nerašykit, neguoskit, neskambinkit neklauskit ir neieškokit manęs, laikui bėgant aš pati atsirasiu, o dabar dar noriu pabūti tik su savim, šeima ir tuo kurį mylėjau labiausiai.
Dieve, saugok jį prašau, mano Dedulį...“
