Kuo jūs dabar gyvenate?
Laukimu. Didžiausias šių metų projektas įvyks gegužės mėnesį, kai su Indrute sulauksime antrojo vaiko. Tikiuosi, sėkmingai. Vėl iš naujo reikės viską prisiminti – vis dėlto nuo pirmojo sūnaus Domuko gimimo praėjo penkeri metai, tam tikri dalykai ir patirtys jau pasimiršo. Įdomu bus, juk vaikas kaip individualybė įneša tam tikras korekcijas gyvenime, o kokios jos bus – nieks nežino.
Balandį Lietuvos kino teatruose pasirodys jums dedikuoto lietuviško filmo „Atsisveikinimas“ premjera, kuriame jūs atliekate pagrindinį vaidmenį. Režisierius Tomas Donela už šį filmą kovojo ir juo tikėjo 14 metų, o ką ši kino juosta reiškia jums?
Mes su režisieriumi Tomu Donela esame draugai ir aš prieš daug metų pažadėjau vaidinti jo filme. Todėl „Atsisveikinimas“ man pirmiausia – pažado Tomui ištesėjimas. O antra – šis filmas sužadino manyje tai, ko aš nenoriu – vėl norą filmuotis...
 |
| Kadras iš filmo/Filmas „Atsisveikinimas“ |
Tačiau per filmo pristatymą jūs drąsiai pareiškėte, kad nenorite dalyvauti lietuviškame kine...
Šiandien sakau taip ir savo nuomonę pakeisiu tik tada, kai dauguma kino kūrėjų nustos dengtis po lozungu, kad jie kuria festivalinį kiną. Noriu priminti, kad mes apie dvidešimt metų Lietuvoje tik ir kuriame festivalinius filmus. Ką tai reiškia? Tai reiškia – aš kuriu meną, kuris, deja, bet ne visiems suprantamas, paradoksalu tai, kad retai suprantamas ir paties kūrėjo. Išimčių yra, bet dažniausiai po šiuo lozungu slepiasi tuštybė ir kūrybinė impotencija. Todėl vis dar ir stebimės, kodėl apytuštės kino salės. Pradėkime galvoti ne tik apie save, „Auksines gerves“ ar raudonus kilimus, bet ir apie žiūrovus. Gal situacija kino salėse ir pasikeis.
O komercinio kino perspektyvos Lietuvos kine nematote?
Tai dar vienas puikus būdas paslėpti savo nesugebėjimus, skirstant kūrinį pagal kriterijų kaip menas ar komercinis. Kas yra komercinis filmas? Tai geras filmas. Nepriklausomai nuo to, kokio jis žanro, biudžeto, dokumentinis jis ar meninis. Jeigu filmas yra lankomas, vadinasi jis geras ir tai dar nereiškia kad jis komercinis. Pavyzdžių pasaulyje apstu. Kaip ir su teatru Lietuvoje. Tarkim pilnos žiūrovų salės E.Nekrošiaus spektakliuose. Tai jis yra komercinis?
Sutikime su tuo, kad menas visgi yra pramoga. O pramoga gali būti lengva arba intelektuali. Priklausomai nuo poreikio, srities ir žanro. Tik kokybė tiesiog yra būtina, beje, kaip ir talentas. Argi Freddy'is Mercury'is yra kuo nors prastesnis nei Luciano Pavarotti? Vieno ir kito salių dydis kaip ir žiūrovų kiekis, aišku, skiriasi, bet ar kokybė irgi? Vieno ir kito klausausi priklausomai nuo savo vidinės būsenos ir poreikio. Geras darbas yra ir žiūrimas, ir klausomas. Todėl lietuviško komercinio filmo perspektyva gan miglota.
Retas jausmas žiūrėti lietuvišką filmą ir nesijausti nepatogiai...Kaip jautėtės žiūrėdamas jums skirtą filmą „Atsisveikinimas“?
Džiaugiuosi, kad šis filmas išėjo „nefestivalinis“. Retas jausmas žiūrėti lietuvišką filmą ir nesijausti nepatogiai. Ne kartą, sėdint žiūrovo kėdėje per tuos dvidešimt metų, šis jausmas neapleisdavo. Šįkart man nebuvo gėda.
Jūs vaidinate ir dabar statomame filme „Tadas Blinda: pradžia“ – kaip šią savo patirtį vertinate?
Visa komanda, scenarijus, mintis, galų gale aktoriai yra tokie, kad turėtų išeiti geras rezultatas. Jaučiu labai daug nostalgijos „Tadui Blindai“... Šis ir Tomo filmas man vėl suteikė vilties – negi viskas keisis?
 |
| LNK nuotr./Dainius Kazlauskas (viduryje) |
Ne taip seniai filmavotės Rusijos seriale „Širdžių ėdikės“, kurį spėjo pasižiūrėti ir Lietuvos žiūrovai. Televizija daro stebuklus – ar jūs pajutote ką nors?
Serialas daro stebuklus tiems, kurie turi tikslų, o aš jų neturėjau. Iš tiesų serialas suteikia galimybių, kurios gali padaryti stebuklus. Bet mano gyvenime niekas nepasikeitė.
Tą patį sutikčiau vėl daryti priklausomai nuo to, kokią pasiūlytų pinigų sumą. Tai yra absoliutus verslas. Labai atvirai sakau. O iš meninių paskatų – tikrai ne.
Vis dėlto didesnė jūsų širdies dalis priklauso teatrui?
Taip jau atsitiko. Niekas nežino, kaip būtų, jeigu būtų. Jeigu mes gyventumėm didelėje šalyje, turėtumėm analogiškai didelę kino pramonę, gal širdies antra dalis priklausytų kinui. Bet yra taip kaip yra. Teatras man atstoja kiną, jis nereikalauja tiek daug pinigų, kad kurtum. Dėl to teatras man tapo artimesnis – jis tikresnis, procesas vyksta čia ir dabar, gali keistis. Kine daugiau intrigos, didesnė rizika – ko nepadarai, kito šanso neturėsi – rezultatas liks nepakitęs.
Kaip pavyzdys neseniai pabaigėm Lenkijoje statyti spektaklį „Urvinis žmogus“. Esu labai dėkingas žmonai Indrutei, kuri sukūrė spektakliui scenografiją ir kostiumus. Manau, kad tai geriausias „Urvinio žmogaus“ variantas, koks yra buvęs. Teatras mums suteikė tokią galimybę. Galimybę padaryti dar geriau.
Dabar pradėjau statyti naują spektaklį Lietuvoje, kurį režisuoju, o jame vaidins du aktoriai – balandžio gale ar gegužės pradžioje turėtų įvykti premjera.
 |
| Irmanto Gelūno/15min.lt nuotr./Akimirka iš spektaklio „Duetai“ |
Kaip seniai pradėjote kurti spektaklius šeimyniniu duetu su žmona?
Pirmasis mūsų bendras spektaklis yra „Duetai“, kuris po nesėkmingos pradžios (tai buvo sezono galas) ilgai nebuvo rodomas dėl vasaros, o rudenį kelis mėnesius teko statyti spektaklį Lenkijoje, todėl, aišku, vaidinti negalėjau ir tik prieš keletą mėnesių spektaklis atgimė. Vėl repetavome, daug ką keitėme ir dabar, manau, spektaklis pasiekė tokį lygį, kokio aš ir norėjau. Šis spektaklis mums abiems labai svarbus, nes jis mūsų pirmas darbas, sukurtas kartu. Antras kartas buvo Lenkijoje, o dabar kartu kuriam jau ir trečią spektaklį.
Užsikrėtėte režisūros virusu?
Gyvenimas taip pakoregavo, kad man teko jos griebtis, o Indrutė persikvalifikavo į scenografiją – iš tiesų išeina lyg šeimos verslas. (Šypsosi)
Aš studijavau režisūrą, tik paskutiniame kurse perėjau į aktorinį. Bet ilgą laiką man užtekdavo erdvės kūrybai kitų statomuose spektakliuose. Tačiau Indrutės dėka ėmiausi režisūros – ji man vis sakė: „Pabandyk kada nors pats tai padaryti.“
Sveikoje ir brandžioje visuomenėje toks „stilistas“ kaip Mantas Petruškevičius negalėtų tapti tuo, kuo dabar yra.Režisavimas – nauja erdvė, bet netokia svetima kaip įsivaizdavau. Tik pastaruoju metu visiškai nenoriu ir netgi vengiu rimtų spektaklių. Noriu būti ten, kur neįpareigoja tavęs kažką prasmingo teigti. Norisi būti ten, kur šviesu. Man jau ne taip svarbu, ką sakyti. Noriu, kad mano dalyvavimas kaip aktoriaus ar kaip režisieriaus – spektaklyje ar filme – tiesiog būtų profesionalus. Stengiuosi, kad mano pavardė asocijuotųsi su kokybės ženklu.
Kokybės Lietuvoje pasigendate?
Viskas taip sumaišyta ir suplakta visose srityse, kad mes jau nebesuprantame, kas yra kokybė.
Pavyzdžiui, sveikoje ir brandžioje visuomenėje toks „stilistas“ kaip Mantas Petruškevičius negalėtų tapti tuo, kuo dabar yra. Sutinku, jis ėjo ir „prasimušinėjo“, anot jo, „sunkiu keliu“ – tarp tokių pačių pajėgių ir talentingų kaip jis pats... Tu nuneik, kad jis nerengė kandidatės į prezidentes. Faktas. Tai kurį reikia nuneigti – L.Graužinienę kaip kandidatę į prezidentus ar M.Petruškevičių kaip stilistą? Pabandyk nuneigti – be šansų. Šituo laiku tave nuneigs greičiau negu juos.
 |
| „Idioteatro“ nuotr./Dainius Kazlauskas |
Arba girdėjau, kaip žymus ir labai garsus dainininkas gyrėsi, kad jis žvaigždė, nes Vilkaviškyje surenka pilną salę. Jeigu tai yra kokybės kriterijus, tada geriau niekuo nebūti.
Pavyzdžiui, Andrius Mamontovas yra puikus kūrėjas, atlikėjas – patinka jums jis ar ne. Jis aiški, susiformavusi asmenybė, kuri ne tik gyvenime atsispindi, bet ir kūryboje. Turi kokybės ženklą. Bet jį ir tą „žvaigždę“ vadina tokiu pačiu dainininku, jie abudu vienodi. Ir taip Lietuvoje yra bet kurioje srityje.
Beje, tos „žvaigždės“ nėra blogai – jie turi savo auditoriją, savo erdvę, kurią atitinka. Taip ir turi būti – juk neprivalo visi būti vienodi. Bet kai jie vadinami nacionaliniais ar žvaigždėmis, kai jie tampa kokybės ženklu visiems – tada atsiprašau.
Kita vertus, ačiū dievui, kad galiu juos atskirti ir turiu aiškų kelią, kuriuo pats einu.
