Ir ko gi tu televizijoje ieškai?
Neteisingas klausimas. Ne aš ieškojau, mane surado. Samo (TV projekto prodiuserio Sauliaus Urbonavičiaus – red. past.) pasiūlymas tapti teisėju buvo netikėtas. Teisėjauti hiphopo varžybose viena, o čia – visai kas kita.
Na, Samas tave ne pirmą kartą gyvenime mato. Prieš kiek metų susipažinote?
Prieš šešiolika, gal penkiolika... Laikas kaip bėga!
Bet tavęs jis, atrodo, neliečia... Gal kaktoje viena kita raukšlė atsirado, bet nieko daugiau.
Tos raukšlės nuo nervų. Daugybę metų šoku, o prieš varžybas vis dar žiauriai jaudinuosi. O dar man atrodo, kad nesenti verčia darbas su vaikais. Jei šokti mokyčiau suaugusiuosius, gal būtų kitaip.
Kažkada lankei gimnastikos treniruotes, domėjaisi aikido, karatė. Ar tam dar randi laiko?
Kaip aš norėčiau! Bet para turi tik dvidešimt keturias valandas. Ir vargu ar man užtektų, jei turėtų daugiau.
Nuo grupės RSA laikų sakydavau: aš darau tai, nes man tai patinka. Dabar man patinka būti teisėju televizijos projekte. Ir projektas patinka, nuoširdžiai sakau. Lygiai taip pat nuoširdžiai stebiuosi vyrais, kurie užsidėję dirbtines krūtines bėgioja po šokių aikštelę. Arba transvestitais persirengusiais politikais... Žema ir neskanu.
Dabar įsivaizduokim: aš taip? Ką pasakytų mokiniai? O jų tėvai?
Vertinu atsakingus žmones ir pats toks stengiuosi būti. Užtat televizijos studijoje negaliu kalbėti bet ko, juk žinau, šokių aikštelėje kartais sprendžiamas žmogaus likimas ir karjera.
Nemanau, kad buvai toks atsakingas, kai šėliojai su RSA. Įdomu, kodėl tapai šokių mokytoju?
Kažkada norėjau įstoti į tuometinį Vilniaus pedagoginį institutą, tapti fizinio lavinimo ir geografijos mokytoju. Mama to nežino, bet aš net nenuėjau į egzaminą. Nė kiek nesigailiu, vadinasi, taip turėjo būti.
Šokių klubą kartu su Olegu ir Andrėjumi iš grupės „Beat Street“ įkūrėme dėl... aaa, bokalo alaus. Buvome žinomi, bet per vieną renginį neturėjome už ką nusipirkti antro. Toks juodas etapas visų trijų karjeroje... „Mes nieko daugiau nemokame, tik šokti, – tada pasiūliau. – Kodėl nepamokyti to daryti kitų?“ Į pirmą treniruotę atėjo gal šimtas žmonių. Jie visi žinojo, kas yra Skruzdėliukas ir kas tokie „Beat Street“. Tačiau mes patys nelabai supratome, kaip reikia treniruoti. Pamažu mokėmės ir mes, ir mokiniai. Praėjus trejiems metamas, pamenu, birželį, po sezono, aš rankoje spaudžiau penkiasdešimt litų – tiek man liko sumokėjus šokių mokytojams, mokesčius ir atidavus pinigus už nuomą. Proto balsas sakė: važiuok iš Lietuvos, nieko nebus, o širdis liepė likti. Buvau ketvirtos kategorijos stalius-baldžius, būčiau radęs darbo, bet paklausiau širdies. Ir gerai padariau...
Daugybę metų dirbdamas su vaikais pastebėjau, kad po keleto mėnesių pagerėja jų mokslo rezultatai, vaikai sustiprėja fiziškai, pradeda suvokti, kas yra disciplina.
Ar esi pagaminęs kokį baldą?
Tėčio namuose stovi mano gamintas ąžuolo staliukas ir dvi kėdės. Tai – diplominis darbas, visai neblogas, iki šiol jokių sujungimų nesimato. Žinai, kai nebegalėsiu šokti, grįšiu prie medžio, nes man smagu prie jo liestis.
Pedagogo darbas nėra profesija. Ir argi tai darbas, jei jam atiduodi visą laisvą savo laiką? Jei dirbi savaitgaliais ir tai tave veža? Sunkiai save įsivaizduoju dirbantį ką kita. Esu netikintis, bet tik kažkam, ką vadiname Dievu, galiu dėkoti už visus savo mokinius. Chuliganai mano studijoje neužsilieka. Pas mus reikia dirbti, o dirbti jie tingi.
Ateina septynerių pyplys ir tu matai, kad atėjo būsima gatvės šokių žvaigždė?
Pirmas įspūdis gali būti apgaulingas. Supratau tai prieš keletą metų. Vienas šokėjas metus tampėsi, jau norėjau pasiųsti velniop, nieko vis tiek nebus. Staiga po vasaros aš matau kitą žmogų – nerealiai varantį bičą. Nežinau, kas įvyko ir kodėl pramušė, bet įsitikinau, kad tik po metų žmogus pradeda kontroliuoti savo kūną. Iki to laiko jį kontroliuoja subinė, rankos, ausys, kojos, kas tik nori, bet ne jis pats. Dabar stengiuosi įsižiūrėti į visus ir ypač padėti tiems, kuriems sunkiau. Kartais tereikia gero spyrio į užpakalį, kad šokėjas visą gyvenimą neliktų amžinai perspektyvus kaip koks krepšininkas Simas Jasaitis. Negalima nurašyti nė vieno...
Ar netenka girdėti, kad gatvės šokiai – tiesiog nerimta?
Šiais metais iškovojome teisę dalyvauti hiphopo pasaulio čempionate. Ir žinai ką? Kai tėvai vežasi vaikus kartu atostogauti į Turkiją per mokslo metus, nieko, o štai čempionatas – blogai, pamokas praleis. Užsienyje hiphopas seniai įtrauktas į klasikinio šokio programas. Gatvės šokių šokėjai, pamėginę kitų rūšių šokius, greitai pasiekia gerų rezultatų, nes jau moka valdyti kiekvieną savo kūno dalelę. Labai gaila, kad Lietuvoje vis dar egzistuoja nuostata, jog gatvės šokiai – vienas purvas. Mielieji, gatvė ir gatvės šokiai yra du skirtingi dalykai.
Daugybę metų dirbdamas su vaikais pastebėjau, kad po keleto mėnesių pagerėja jų mokslo rezultatai, vaikai sustiprėja fiziškai, pradeda suvokti, kas yra disciplina. Po pusmečio mes dalyvaujame varžybose ir festivaliuose. Tai svarbu: patikrinamas vaikų darbas ir įvertinama, kaip dirbo treneris.
Kokį vyriausią hiphopą šokantį žmogų esi matęs?
Tobulinimosi stovykloje Vokietijoje sutikau penkiasdešimt septynerių ispanę. Jai labai buvo gaila, kad hiphopas neatsirado anksčiau. Esu tikras: šokti gali tol, kol esi gyvas. O šokis padeda likti gyvam.
Ar man tik taip atrodo, ar tikrai šokiai iš tavęs pagrobė asmeninį gyvenimą?
Anksčiau ar vėliau ateina laikas, kai merginos pradeda jausti dėmesio stoką. Turiu draugę, mes beveik metai kartu, bet jaučiu, kad tas laikas vėl artėja...
Suprantu, suvokiu, kas vyksta, užjaučiu, bet kitaip negaliu. Šokiai – mano gyvenimas, mano didžioji meilė.
Vaikų kol kas neturi?..
Visi man sako: atsiras vaikų – viskas pasikeis. Gal todėl ir tempiu? Labai norėčiau turėti vaiką. Du vaikučius... Bet ne dėl to, kad jie sustyguotų šeimą, o dėl to, kad baisiai įdomu žinoti, ką reiškia tapti tėvu (juokiasi).
Papasakotum savo atžalai, koks buvo laikas su RSA?
Geras laikas, su teisingais bičais, pasakyčiau. Kartos keičiasi, mes buvome nuoširdesni, tikrai. Mums pasisekė, anuomet, kai grojome, grupių nebuvo daug. Jei kas tomis dienomis būtų grojęs tokį popsą, kokį girdime dabar, būtų buvęs buteliais apmėtytas.
Kartais man atrodo, kad ateis diena, kai populiarumas taps vienadienis: apie grupę žinos ne mėnesį, ne savaitę, o vieną dieną. Žinai, žmones gadina pinigai...
Esi tai patyręs?
Mane irgi buvo sugadinę... Pradėjau nebesisveikinti su tais, kurie uždirba mažiau, pradėjau rengtis mandriau, man pasidarė svarbu, kokiu automobiliu važinėju. Atsitokėjau po penkių mėnesių. Pamenu, žiūrėjau kažkokį filmą apie bičą, tokį, kaip aš. Atsistojau prieš veidrodį: oda mano, kraujagyslės tos pačios. Stop! Nuo to, kad daugiau uždirbu, juk niekas nesikeičia. Materialūs dalykai nereiškia nieko, jei esi nepatenkintas savimi, jei darai visai ne tai, ką nori daryti. Mąstydamas apie šeimą, dabar aš nemanau, kad šalia manęs būtinai turi būti gražuolė paukštytė. Pasensiu, pabėgs ta paukštytė, o aš noriu šalia turėti žmogų, su kuriuo būtų gera senti.
Man gražu, kas gyva – gyvas garsas, medžiai, visai ir nereikia baseino prie namo, geriau jūra...
Šiais metais tau sueis keturiasdešimt. Ar jau turėtum kur parsivesti žmoną?
Savo laiku viską iššvaisčiau. Dabar galėčiau prašyti banko paskolos ir netgi lengvai ją atiduočiau, bet visiškai nenoriu būti kam nors skolingas.
Įdomu, kaip išvaistei savo uždirbtus pinigus?
Klubai, narkotikai, mergaitės... Perėjau visa tai. Užtat dabar bet kam galiu paaiškinti, ką tai reiškia. Jei taip nutiko, po velnių, vadinasi, taip turėjo nutikti. Gal dėl to dabar ir esu laimingas?
