Prenumeratoriai žino daugiau. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Išbandyti

Daiva Starinskaitė – apie sunkią atlikėjų dalią Londone, darbą su sužadėtiniu ir sesės Justės muziką

2008-aisiais grupę „Saulės kliošas“ sesei Justei Starinskaitei perdavusios atlikėjos Daivos Starinskaitės gyvenimą galima būtų pavadinti tikrais „britiškais kalneliais“. Prieš dešimtmetį išvykusi laimės ieškoti į Londoną, dainininkė turėjo ir stalus valyti, ir vaikus mokyti, bet dabar gali pagaliau pasidžiaugti, kad muzika jos gyvenime yra pirmoje vietoje. Atlikėja 15min interviu atskleidė, kokius kelius jai teko nueiti, kad atsidurtų ten, kur yra dabar, papasakojo apie Londono klubų kultūrą, kur kartkartėmis užsuka žinomiausi veidai, bei tai, kaip vertina savo sesers muziką.
Daiva Starinskaitė
Daiva Starinskaitė / Gedmanto Kropio ir Laimos Arlauskaitės nuotr.

– Kodėl renkiesi solinį kelią? Ar tam tikra prasme tai reiškia, kad grupei atėjo eros pabaiga?

– Ne, manau, kad, jeigu toliau norėsime tęsti veiklą su „Keymono“, tai ir tęsime. Tiesiog norėjau kažką padaryti pati, nes pradėjau kurti dainas. Jau senokai norėjau jas padaryti taip, kaip aš noriu – su niekuo nesitaikydama, su niekuo nesiginčydama, nedarydama jokių kompromisų... Dėl to sugalvojau, kad muziką kursiu pati.

– O tų ginčų ankščiau būdavo?

– Taip, aišku (juokiasi). Ginčų kūryboje būna visada, ypač jei su ja esi daugiau nei dešimt metų. Tai yra taip natūralu, kaip šeimoje – tarkim, galima visą dieną ginčytis, ar geras pianino tembras. Taigi, tiesiog norėjau padaryti viską grynai taip, kaip aš jaučiu. Taip ir išleidau šitą pirmąją dainą.

Asmeninio albumo nuotr./„Keymono“
Asmeninio albumo nuotr./„Keymono“

Tiesa, dainos muzika nėra mano, ją kūrė prodiuseris Jonas Drėma. Su juo mes kartais bendradarbiaujame, man labai patinka jo kūryba, tad jis man tiesiog siuntė daug instrumentuočių, aš pasirinkau būtent šitą ir toliau viską kūriau pati.

– Vis dėlto dar neįmanoma nepastebėti to, kad dainoje tu repuoji. Iš viso moterų reperių, palyginti su vyrais, yra labai mažai. Repuojančių moterų iš Lietuvos – dar mažiau. Kaip pasirinkai tokį kelią?

– Repuoti pradėjau labai seniai, kai man buvo 15 metų. Iš pradžių atradau Lauryn Hill, tada grupę „Fugees“. Man labai patiko, kaip Lauryn Hill repuoja, norėjau pati išmokti jos dainas, pradėjau mokytis, repuoti ne tik „Fugees“, bet ir kitų grupių dainas. Ir nors ir nelabai žinojau, ką tai reiškia, bet man patiko pats hiphopo jausmas ir jo stilius.

VIDEO: DAIVA - MESH (Official video)

– O ar repuodama nejauti tam tikro kalbos barjero? Juk tai nėra tavo gimtoji kalba.

– Repuoti gal ir nėra toks iššūkis, bet kurti ir rašyti žodžius būna daug sunkiau, nes mano žodynas, aišku, nėra toks platus, kaip kad lietuviškas. Viskas iš tikrųjų užtrunka ilgiau. Kita vertus, lietuviškai aš niekada gyvenime nebandžiau repuoti. Man atrodo, būtų dar didesnis iššūkis parašyti kažką lietuviškai ir surepuoti.

Gretos Skaraitienės/Žmonės.lt nuotr./„Keymono“
Gretos Skaraitienės/Žmonės.lt nuotr./„Keymono“

– Apskritai stebint tavo tą karjerą, atrodo, kad bandei aprėpti daug žanrų. Ar bus kada nors tas pastovusis variantas? Ar galvoji kokių kitų žanrų patyrinėti?

– Man labai patinka muzika. Ir aš klausiau labai daug stilių, t.y. nuo folko iki trapo, labai plataus spektro. Būdavo, ankščiau, kai augau, tokie periodai, kai klausydavau nu metal, grunge’o, trapo, gangster repo, o dabar aš klausau visko.

Muzikos yra tiek daug ir įvairios, kad man sunku pasirinkti ir kurti vienu žanru, todėl bandau kažkaip pinti, jungti įvairių žanrų elementus ir tikiuosi, kad kažkas pavyks. Gal netgi kažkas unikalaus iš to jungimo išeis. Mano didžiausias tikslas muzikoje – atrasti kažką savito.

Indie top 39 paskelbė 9 savaitės dainas, kurias rekomenduoja išklausyti, ir tavo daina ten pakliuvo. Ar tau tai yra svarbu?

– Aišku, man tai svarbu, bet man kartu tai nėra svarbiausias dalykas, dėl kurio kuriu. Bet, žinoma, smagu, kai kažkas įvertina, kažkas pagiria, pasidalija. Na, iš tikrųjų tie dalykai visada yra labai svarbūs – jeigu kurčiau ir niekas nesidalytų, tai gal būtų šiek tiek liūdniau. Bet aš vis tiek nenustočiau kurti, nes pats kūrybos procesas man yra labai brangus.

Luko Balandžio/Žmonės.lt nuotr./„Keymono“
Luko Balandžio/Žmonės.lt nuotr./„Keymono“

– O koks tas kūrybos procesas būna?

– Visaip būna. Kartais yra nustatytas laikas, iki kada darbus reikia padaryti. Tu atsisėdi ir sukuri kažką. Žinote, kai sako: oi, aš čia laukiu mūzos... Kartais tu gali laukti mūzos labai ilgai ir ji niekada neateis, todėl man atrodo, kad, kai tu prisėdi ir darai kažką, mūza natūraliai aplanko, o kartais ir ilgiau jos reikia palaukti. Tiesiog reikia imti ir daryti.

– Kodėl pasirinkai karjerai užsienį, o ne Lietuvą? Kas ten yra taip kitaip?

– Nėra taip, kad pasirinkau. Tiesiog Lietuvoje gyvenau ir muziką kūriau labai ilgai. Išvažiavau galbūt pasisemti daugiau patirties ir pasižiūrėti, kaip tai vyksta šalyje, kur visa muzikos industrija yra labai gili. Tuo labiau, kad Lietuvoje niekada nesiekiau būti popžvaigžde ar įprasta žvaigžde.

Įėjimas į „Troy Bar“ kainuoja 5 svarus. Kiekvieną antradienį ten vyksta R&B, hiphopo ir kitokie jam session'ai, ten susirenka geriausi muzikantai. Tarkim, kad ir Jessie J, įvairios žvaigždės. Ir ten gali ateiti, padainuoti dainą pats.

Lietuvoje alternatyvios muzikos lubos nėra labai aukštos. Apie tave sužino kažkiek žmonių ir jie tavęs klauso. Tie žmonės, kurie neklausys tokios muzikos, ir nesužinos. O Londone alternatyvios muzikos yra labai daug ir, kalbant apie įkvėpimą, smagu ten būti, nes tu esi tarp muzikantų, kurie mąsto labai panašiai.

Gedmanto Kropio/žurnalas „Laima“ nuotr. /Daiva Starinskaitė
Gedmanto Kropio/žurnalas „Laima“ nuotr. /Daiva Starinskaitė

– Jau kuris laikas gyvenai tarp dviejų šalių. Kur tavo namai yra dabar?

– Šiuo metu esu Lietuvoje, per karantiną pasilikau čia, pas tėvus. Na, šiaip namai man yra ir ten, ir čia. Vis dėlto gal labiau Londone, nes aš ten esu viską sukūrusi ir ten yra mano daiktai. Bet labai dažnai būnu ir čia, jaučiuosi taip, kad gyvenu tarp dviejų šalių.

– Sakai, kad išvažiavai dėl naujos patirties, norėjai pamatyti didesnę alternatyvios muzikos rinką. Kur tos draugystės mezgasi, kur tu atrandi alternatyvios muzikos bendruomenę?

– Tai dažniausiai vyksta muzikiniuose klubuose, ten jų yra begalybė – yra ir džiazo, ir roko klubų – visokių visokių stilių. Galbūt man labiausiai pradžioje įstrigo toks smagus „Troy Bar“, kuriame į jam sessions renkasi Londono muzikantai ir dainininkai.

Ryšių kiemelio nuotr./Daiva Starinskaitė („Certain Case Project“)
Ryšių kiemelio nuotr./Daiva Starinskaitė („Certain Case Project“)

Įėjimas į jį kainuoja 5 svarus. Kiekvieną antradienį ten vyksta R&B, hiphopo ir kitokie jam session'ai. Juose būna labai smagu, nes ten susirenka geriausi muzikantai, kurie groja. Tarkim, kad ir Jessie J, įvairios žvaigždės. Ir ten gali ateiti, padainuoti pats.

– O tam, kad padainuotum kartu, reikia turėti vardą, būti žinomam? Ar visais aklai pasitikima?

– Kai nueini ir pamatai, kaip ten visi dainuoja, jeigu nelabai moki dainuoti, tau reikia labai daug drąsos, kad užliptum ant scenos. Arba tu turi būti šiek tiek crazy. Kartais atsiranda tokių, kad pradedi klausti savęs, ką jis ar ji čia daro. Bet pati publika yra labai draugiška ir niekada nieko nenušvilps. Žmonės neteisia, nesmerkia labai greitai. Kažkam nepasisekė, na, nieko tokio, kitą kartą bus geriau, visi tokie saviakai.

Tiesa, tame klube buvo ir tokia įdomesnė istorija. Buvo gimtadienis ir kažkokia mergina užlipo ant scenos, pradėjo dainuoti Erykah Badu dainą. Mergina buvo tokia įsijautusi, užsimerkusi dainavo, bet ne ypač gerai. Tuo metu į pastatą kaip tik įėjo Erykah Badu. Visi žmonės pradėjo šnabždėtis.

Po to Erykah Badu nuėjo prie pat scenos, prie pat staliuko, o ta mergina užsimerkusi, įsijautusi dainavo ir tik tada atsimerkė. Ji visiškai apšalo, kai pamatė, kad priešais ją sėdi Erykah Badu. Dar porą kartų, kai ten buvau, buvo užėjusi ir Jessie J, tai irgi padainavo.

Luko Balandžio/Žmonės.lt nuotr./Daiva Starinskaitė
Luko Balandžio/Žmonės.lt nuotr./Daiva Starinskaitė

– Prie tokio klubo durų turbūt turėtų pastoviai būriuotis žmonės.

– Ten visą laiką būna sausakimša, bet, kadangi klubas yra labai labai mažas ir grojimai ten vyksta kiekvieną antradienį, tai negali žinoti, ar kažkas iš žinomų žmonių užeis, ar ne. Tokių vietų Londone tikrai yra ne viena. Jose muzikantai ateina paklausyti savo grojančių draugų.

– Apskritai, kokių skirtumų pastebi tarp lietuvių ir britų?

– Sunku palyginti du skirtingus miestus, nes Vilnius yra labai mažas, jis nėra multikultūrinis, mes daugiausia esame baltaodžiai lietuviai. Na, ne visi, yra ir lenkų, ir kitų tautybių. O Londone yra iš viso pasaulio suvažiavę žmonės, kur viename rajone, pavyzdžiui, yra daug brazilų ir jie ten kepa savo braziliškus patiekalus, yra braziliškų parduotuvių, jie turi savo muzikos klubus, kur groja braziliška muzika. Tai Londonas yra kaip mažas pasaulis.

​ Tas momentas psichologiškai smarkiai kerta, nes vieną dieną linksmini krūvas žmonių, galvoji, kaip čia smagu, o kitą dieną nešioji padėklą, ir niekam tu neįdomus, esi nepastebimas. ​

Dar jaučiasi tai, kad kartais Londonas daug kam yra tarpinė stotelė, ten žmonės pasisemia daug žinių ir vėl grįžta į savo šalį sėkliai gyventi su šeima. Bet aš manau, kad tokiame mieste pabūti yra labai smagu, muzikantams tikrai rekomenduočiau tai padaryti.

– O tau pačiai tai yra tarpinė stotelė, ar galvoji, kad pasisemsi patirties ir vėliau grįši į Lietuvą?

– Apie tai galvoju nuolatos, bet mano draugas yra australas ir mes kartu gyvenam Londone. Dėl to dar nenusprendėme, kur sukti šeimos lizdą.

Asmeninio albumo nuotr./Daiva Starinskaitė ir Chrisas Leaney
Asmeninio albumo nuotr./Daiva Starinskaitė ir Chrisas Leaney

– Su draugu Chrisu Leaney esate susižadėję. Ar vestuvėmis dar nekvepia?

– Mes labai nesureikšminame vestuvių, susižadėjimas buvo kaip ženklas, kad norime būti kartu. Apskritai, vestuvės nėra man labai svarbios, tai nežinau... Kai vestuvės bus, tai bus. O gal ir nebus.

– Tavo sužadėtinis prisidėjo ir prie tavo naujojo kūrinio. Koks jausmas yra dirbti su savo antrąja puse?

– Jis man visada labai padeda, ypač su tekstais, nes yra anglakalbis. Dažnai jo klausiu, ar čia nėra klaidų, ar viskas logiška, ar galėtų patarti, pridėti, gal čia būtų geriau kažkaip kitaip. Beje, jis yra aktorius ir pats rašo scenarijus filmams.

Nors aš pati sugalvojau, kad labai noriu daryti klipą, jis man padėjo su idėja. Klipą kūrėme tik dviese, su operatoriumi Deividu Nutautu. Todėl svarsčiau apie tokį siužetą, kur viską galėtume padaryti be jokios komandos, be papildomų aktorių, be labai didelių išlaidų klipui. Taip ir gimė ta idėja, kad klipe aš turėčiau važinėtis, tada įliptų kitas personažas, kurį vaidinu taip pat aš, ir jos kartu važinėtųsi po naktinį Vilnių.

– Norėčiau grįžti prie tavo gyvenimo Londone. Įsitvirtinti svečioje šalyje, muzikos srityje, yra labai sunku, o Londone yra milžiniška konkurencija. Ar tau tenka užsiimti kitomis veiklomis tam, kad pragyventum?

– Taip, Londone šitoje srityje įsitvirtinti yra labai sunku. Sunku ir psichologiškai, nes dažnai matai tiek talentingų žmonių, kurie irgi nepragyvena iš muzikos, nepaisant to, kad jie kuria nerealias dainas, nerealiai dainuoja, nerealiai groja... Yra labai sunku. Pati pažįstu daug muzikantų, kurie muzikos industrijoje yra 60 metų ar daugiau, ir jie vis tiek susiduria su finansiniais sunkumais, pvz., kartais nebūna koncertų, arba, tarkim, kaip dabar, jų nėra iš viso.

Laimos Arlauskaitės nuotr./Daiva Starinskaitė
Laimos Arlauskaitės nuotr./Daiva Starinskaitė

Šiuo metu man muzika yra pagrindinė veikla, bet anksčiau turėjau daug kitų darbų. Dirbau ir kaip labai mažiukų vaikų auklėtoja, pravedinėdavau jiems muzikos pamokėles. Taip pat teko dirbti ir padavėja bei kitus darbus.

– Ar nesusidaro gyvenime keistas kontrastas, kai vieną dieną tu dainuoji ant scenos, kitą – valai stalus?

– Taip, dėl to tikrai buvo depresyvių minčių, klausimų sau, ką aš čia darau. Netgi mano nauja daina iš tikrųjų yra šiek tiek apie tai. Būna visokių abejonių, ar tęsti veiklą su muzika, ar daryti kitus darbus, nes muzikanto kelias labai nestabilus. Tas momentas psichologiškai smarkiai kerta, nes vieną dieną linksmini krūvas žmonių, galvoji, kaip čia smagu, o kitą dieną nešioji padėklą, ir niekam tu neįdomus, esi nepastebimas. Visgi kartu man atrodė, kad tai mane grūdina kaip žmogų, neleidžia per daug susireikšminti.

Tiesa, ir dabar dar neaišku, kaip čia bus rytoj, dažnai galvoju apie alternatyvas – gal pasirinkti sėslesnę, pastovesnę profesiją, bet ji turėtų būti susijusi su kūryba. Norėčiau visada kurti, man tai yra labai svarbu ir mane veikia kaip terapija.

Laimos Arlauskaitės nuotr./Daiva Starinskaitė
Laimos Arlauskaitės nuotr./Daiva Starinskaitė

– Jūsų šeima atrodo labai muzikali – užaugintos dvi seserys, žinomos atlikėjos. Linksmai paklausiu – kas čia per šeima, kad išaugina tokius talentus?

– Viskas turbūt kilo nuo tėčio, nes jis labai mėgsta muziką, jos klausydavo nuo pat mūsų mažens. Visada namie grodavo kokie nors „Led Zepellin“ ar „Pink Floyd'ai“. Man atrodo, kad kūdikystės ir brendimo laikotarpiu, kai aplink tave yra tiek daug muzikos, viskas labai užsifiksuoja pasąmonėje ir ta muzika tampa tavo dalimi. Bent jau atrodo, kad taip buvo man.

Esu Justei ir dainą parašiusi, kai manęs paprašė. Tai yra „Red Lights“. Bet, kadangi esame skirtingos ir mūsų skoniai skirtingi, patarimų dažnai neparašome, nes jie turbūt net nepatiktų (juokiasi)

Nuo mažens mane tėvai leido į muzikos mokyklą ir aš pati buvau susidomėjusi muzika. Jie tikriausiai pastebėjo tą muzikalumą ir pradėjo lenkti mane ir sesę link muzikos.

– O ar nebuvo konkurencijos tarp seserų, kai abi pasirinkote muziką? Ar nesijautė įtampa šeimoje?

– Kartais būdavo, bet iš tikrųjų tiesiog išmoksti su tuo gyventi, ir nesipykti dėl tų dalykų, nesusireikšminti taip smarkiai.

Aš visą laiką buvau tokia alternatyvesnė, kaip ir pasakojau, 15-os, 16-os klausydavau daugiau repo ir metalo, o Justė buvo švelnesnis, ramesnis vaikas. Jai visada labiau patiko R&B ir labiau mainstream'ine muzika. Bet to jau jos reikėtų paklausti.

Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Justė Starinskaitė
Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Justė Starinskaitė

– Ar jūs viena kitos muzikos klausote?

– Kartais ateinu į „Saulės kliošo“ koncertus. Lietuviškos muzikos kontekste man jie labai patinka, tikrai smagi grupė ir jų dainos gražios. Kartais ir Justė apsilanko mano koncertuose. Ir visada, jeigu paklausiame patarimo, tai ir patariame viena kitai.

Taip pat esu Justei ir dainą parašiusi, kai manęs paprašė. Tai yra „Red Lights“. Bet, kadangi esame skirtingos ir mūsų skoniai skirtingi, patarimų dažnai neparašome, nes jie turbūt net nepatiktų (juokiasi).

– Sesei perdavei „Saulės kliošo“ vairą. Kaip grupę vertini dabar?

– Man tai atrodo, kad ten viskas labai gerai sekasi, nes grupės vadas dabar yra Laurynas Šarkinas. Grupėje pati niekada nesijaučiau pagrindinė, tiesiog buvau kaip ir dainininkė. Na, aišku, ten buvo ir daug mano idėjų, bet mano sprendimai galbūt nebuvo prodiuseriniai, link kur ta muzika turėtų eiti.

Manau, kad kai grupė pradėjo groti su Juste, tai viskas pradėjo gerai sektis ir jie eina ta linkme, kur jie nori eiti. Aš ten savęs nematyčiau dėl to, kokia dabar esu. Džiaugiuosi, kaip ten viskas vyksta.

Asmeninio albumo nuotr./„Keymono“
Asmeninio albumo nuotr./„Keymono“

– Kur save labiau matytum dabar?

– Man iš tikrųjų nelabai svarbu. Svarbu yra kurti ir daryti tai, kas įdomu šiuo metu. Su „Keymono“ mes greitai turėsime savo kūrybinę stovyklą, mums pavyks ir albumą įrašyti. Šitą grupę aš labai myliu ir noriu su jais būti, bet, kai yra daug žmonių ir visiems reikia daryti sprendimus, užtrunka ilgiau, kaip minėjau, ir pasipykstam, ir t.t.

Taip pat noriu ir viena išbandyti kūrybą, tiesiogiai dalytis, ar čia, Lietuvoje, ar Londone. Dabar neturiu ribų ar tikslų, kokiu vienu keliu eiti ar kažką laimėti, tarkim „Grammy“ (juokiasi). Tiesiog noriu būti kūryboje ir augti kaip žmogus, kaip muzikantė.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
„ID Vilnius“ – Vilniaus miesto technologijų kompetencijų centro link
Reklama
Šviežia ir kokybiška mėsa: kaip „Lidl“ užtikrina jos šviežumą?
Reklama
Kaip efektyviai atsikratyti drėgmės namuose ir neleisti jai sugrįžti?
Reklama
Sodyba – saugus uostas neramiais laikais