Jau šeštadienį Varėnoje vyksiančio festivalio „Tamsta muzika 2011“ lankytojai išvys 24-erių dainininkę scenoje. D.Starinskaitė 15min.lt papasakojo apie savo svajones, santykius su seserimi ir pasidalijo mintimis apie lietuviškos muzikos sceną.
– Vasarą leidi Lietuvoje, galbūt pasiliksi ir ilgėliau?
– Pabūsiu visą vasarą. Vis atsiranda koncertų ir vis atidedu tą laiką, kai išvažiuosiu. Bet vasaros pabaigoje grįšiu į Londoną.
– Ką ten veiksi, juk mokslus jau baigei?
– Tiesiog noriu ten gyventi, ten laukia koncertai.
– Kodėl Londonas, o ne Vilnius?
– Daugiausiai dėl karjeros. Ten yra kur ją daryti, o čia – nelabai. Ten didesnės galimybės, visko daugiau ir žmonės lengviau supranta tokią muziką, kokią mes grojame. Mūsų muzika – visų stilių mišinys, kiekvienas žmogus gali iš jos išsirinkti, kas labiausiai patinka. Mes niekada nenorime įvardyti konkretaus stiliaus, bet įtakos mūsų kūriniams turėjo ir repas, ir soulas, funkas, rokas, džiazas. Mes viską klausome ir visko įdedame.
– Kaip įsivaizduoji savo karjerą, galbūt planuoji dainuoti ir solo, ar visgi ateitį sieji su grupe?
– Manau, kad su grupe. Bent jau dabar tai tikrai. Labai tolimos ateities kol kas neplanuoju, žiūrėsim, kaip išeis. Dabar visas savo viltis ir svajones dedu į „Brassbastardz“. Londone iš grupės narių gyvename trise. Mūsų vadybininkas ir Aurimas, grojantis trimitu, gyvena Lietuvoje, o aš, saksofonininkas Alvydas Mačiulskas ir būgnininkas Marijus Aleksa gyvename ten. Kažkam vis tenka atskristi, esame tikra „grupė ant lagaminų“.
 |
| Irmanto Gelūno/15min.lt nuotr./Daiva Starinskaitė |
– Ne sykį minėjai, kad norisi sėkmės sulaukti užsienyje. Dėl ko norisi tos šlovės?
– Dėl to, kad trokštame turėti savo klausytojų ratą. Lietuvoje klausytojų yra, bet norisi jų daugiau. Norime keliauti, norime patys stebėti kitų koncertus, būti pasaulio žmonės. Todėl ir nenorime užsidaryti Lietuvoje.
– Na, jau šiek tiek esate pasaulio žmonės, laimėję pasauliniuose Žmonių muzikos apdovanojimuose... Kaip sumanėte dalyvauti?
– (Juokiasi) Mes tiesiog išsiuntėme savo dainą „Bubble in a Trouble“. Nebuvome per daug įsigilinę, kokie ten apdovanojimai. Žmonės balsavo internetu ir galiausiai gavome laišką, kad esame beveik finale. Tada suklusome, pradėjome žiūrėti, kas ten ir kaip. Tik kai pamatėme, kad beveik pasiekėme finišą, paraginome draugus balsuoti už mus. Žmonės internete mus pastebėjo dėl dainos, kadangi dalyvavo atlikėjai iš viso pasaulio, niekas nežiūrėjo, ar daina iš Lietuvos, ar iš kur kitur. Jie tiesiog klausėsi ir rinkosi, kas jiems labiausiai patiko. Dėl to dar smagiau.
– Kas pasikeitė laimėjus išsvajotą statulėlę, juk šie apdovanojimai skirti atlikėjams neturintiems kontraktų su įrašų kompanijomis, gal jau gavote kokių pasiūlymų?
– Šių apdovanojimų tikslas – parodyti muzikantus, kurie nėra „prastumti“ į sceną, kad jie taptų matomi. Po šio konkurso nebūtinai turi gauti kontraktą. Mes gavome daug įvairių pasiūlymų, daugiausia iš Anglijos. Dabar susirašinėjame dėl tolimesnių planų. Gal ir nustebinsime kuo nors, bet planuoti dar negalime, stengiamės neužbėgti įvykiams už akių. Bet gavome išties gerų pasiūlymų, žiūrėsime, kas iš to išeis.
Kad būtum mylimas, svarbiausias nuoširdumas ir atsidavimas ant scenos. Kai yra toks, atlikėjas tiesiog susijungia su publika – tai geriausias dalykas.– Lietuvoje žinia apie jūsų dalyvavimą apdovanojimuose plačiai pasklido jau po fakto. Nesate ta grupė, kuri mirga spaudos puslapiuose, nesi ta dainininkė, kuri puikuojasi ant žurnalų viršelių. Kodėl?
– Manau, todėl, kad mūsų muzika nėra „mainstream‘inė“, populiarioji. Bent jau ne tiek, kad ją grotų per radiją. Lietuvoje ji išsiskiria. Galbūt pritaptų kitur pasaulyje, bet čia dar ne. Ir gal dėl to, kad mes neiname į visokius televizijos projektus, realybės šou, kurie Lietuvoje, man atrodo, yra populiariausi ir labiausiai sekami, o juose pasirodančios žvaigždės sulaukia daugiausia dėmesio.
– O kodėl tu neini į televiziją – neįdomu ar nebuvo pasiūlymų?
– Man neįdomu ir nepatinka visa ta kultūra. Dėl to neinu.
– Lietuvoje tapai žinoma su grupe „Saulės kliošas“, vėliau išvažiavai, palikai grupę penkeriais metais jaunesnei seseriai Justei. Kaip su Juste sutariate?
– Mes su sese labai gerai bendraujame. Jai puikiai sekasi „Saulės klioše“, ji labai džiaugiasi, kad ten yra. Nesu jos mokytoja, ji pati eina savo keliu. Mano išėjimas iš „Saulės kliošo“ buvo natūralus. Aišku, buvo šiek tiek to jausmo, kad atiduodi kažką savo sukurto, bet mes ir dabar palaikome labai glaudžius ryšius, einame į vieni kitų koncertus, įrašinėjame albumus. Pavyzdžiui, „Saulės kliošas“ išleis naują albumą ir aš esu jiems padėjusi, įrašiusi porą dainų ir Justė man kartais įdainuoja pritariančios vokalistės partiją. Alvydas (saksofonininkas A.Mačiulskas yra ne tik „Brassbastardz“ narys, bet ir D.Starinskaitės mylimasis, – aut. past.) dirba kaip „Saulės Kliošo“ prodiuseris. Mes tokia „chebra“ (šypsosi).
– Jūs su Juste esate labai panašios, pirmuosiuose „Saulės kliošo“ koncertuose kai kurie klausytojai nė nesuprato, kad ten – ne tu...
– Kartais ir dabar man priėję sako, kad „Saulės kliošas“ labai gerai pasirodė anos savaitės koncerte, tenka pasakyti, kad jau trejus metus ten nebesu (juokiasi). Arba prie Justės prieina, klausia: „Daiva, kaip tau sekasi?“.
– Kaip apibūdintum save nepažįstamam žmogui, kokia esi už scenos ribų?
– Kokia aš... Rami. Sesė sufleruoja, kad kūrybinga. Neretai atlikėjai gyvenime kitokie nei ant scenos. Man irgi būna – pasižiūriu per koncertą į savo dievukus, vėliau pažiūriu jų interviu ir net išsižioju, kaip žmogus skiriasi, kartais nusiviliu, kartais dar labiau patinka.
– O būna, kad gerbėjai prieina gatvėje, tave užkalbina?
– Būna būna, pasitaiko ir „Facebook“ parašo. Kartais ir į pasimatymą pakviečia (juokiasi).
– Jau šį savaitgalį pasirodysite festivalyje „Tamsta muzika“. Kokį pasirodymą ruošiate ir kokius jausmus jaučiate šiam renginiui?
– Su „Tamsta“ labai gerai bendraujame, jie mūsų draugai ir stengiamės paruošti ką nors ypatingo. Fejerverkų ar vaikščiojančių dramblių nebus, bet repetuojame, ruošiamės, gal kokį siurprizą ir parengsime.
– Ko tikitės iš klausytojų, kas smagiausia per koncertus?
– Kai dainuoja kartu dainas ir „tūsinasi“, kai nebijo iškelti rankų, kai reaguoja ir su mumis bendrauja.
– Sakei, kad popkultūra tau nepatinka. Kaip vertini šiandienos Lietuvos muzikos sceną?
– Man atrodo, kad yra labai daug gerų grupių, bet joms nėra galimybės būti išgirstoms paprastų klausytojų, kurie tik per televiziją pasiekia tai, kas vyksta muzikiniame pasaulyje. Dauguma žmonių nemato gerų atlikėjų, kurių taip daug. Pati kartais atrandu „Youtube“ ar kur nors nedideliame koncerte pasirodančią jauną grupę. Yra tokių perliukų, kad susimąstau, kaip galėjau jų nežinoti. Pagalvoju, o kaip tas žmogus, kuris neieško, kaip jis gali pamatyti? Dėl to labai liūdna. Lietuvoje nėra muzikos sklaidos. Manau, būtų labai smagu, kad vėl būtų kuriamos muzikinės laidos, kaip kažkada. Ten grupės galėjo gyvai pagroti ir būti parodytos per televiziją, o ne tik dainuoti šlagerius ir svetimas dainas su fonogramomis.
– Ko, tavo nuomone, reikia atlikėjui, kad būtum mylimas ir kad žmonės tave išgirstų?
– Kad būtum mylimas, svarbiausias nuoširdumas ir atsidavimas ant scenos. Kai yra toks, atlikėjas tiesiog susijungia su publika – tai geriausias dalykas. Kad būtum išgirstas reikia gero produkto ir šiek tiek reklamos, kad pakiltum „iš rūsio“. Ne viskas priklauso nuo finansų, skleisti žinią apie save galima ir be pinigų – pasirodyti per socialinius tinklus, dalyvauti tokiuose konkursuose kaip Žmonių muzikos apdovanojimai, juk ten siųsti dainas gali kiekvienas (šypsosi).
