Daiva, ar žmonės visada supranta, pas ką ateina, kai praveria jūsų studijos „Zoraza“ duris?
Esu girdėjusi: „Jei interjerą kuria „Zoraza“, daugiau niekas tokio neturės.“ Tai – įvertinimas. Ir mudvi su Alina („Zoraza“ bendrasavininkė Alina Olchovičė – red. past.) tikrai daug širdies įdedame. Kitiems netgi neįdomu po tokias nesąmones knaisiotis, po kokias mes knisamės. Nesakau, kad užsakovams lengva. Aš plaukioju, galvoju, medituoju... Konkretiems žmonėms visa tai atrodo labai nekonkretu. Užtat kartais tenka ieškoti kompromiso.
Dabar kalbi, kad menininkui būtina laviruoti, tačiau pati gyvenime atrodai itin kategoriška...
Sako, kad ir šuo kariamas pripranta, vadinasi, gali priprasti prie situacijos. Jei tave kars, o tu sakysi: ak, kaip man tai patinka, kokie nerealūs potyriai, taip ir jausiesi. Jei dejuosi, apims liūdesys ir depresija. Bėda, kad mes, moterys, esame pernelyg stiprios – viską galime pačios. Kalnus nuversti.
Tik anksčiau ar vėliau pradedame savęs gailėtis, kai tos atsakomybės pernelyg daug...
Bet ir tuomet reikia šypsotis! Kloji lovą ir šypsaisi. Sakai, kad kloti lovą tau visai patinka, – tik šitaip pajėgsi į gyvenimą žvelgti su meile.
Juk žinai – moterys atlieka darbus ir visai nesitiki, kad jas kas už tai pagirs. Vyrai darbus daro tik tuomet, kai tikisi pagyrimo. Viena mano draugė sako: „Aš kasdien gaminu paprastą maistą. Kai vyras nori gurmaniško patiekalo, kviečia svečių.“ Negali kasdien gyventi gurmaniškoje aplinkoje.
Tai, ką dabar pasakei, tinka viskam, visam mūsų gyvenimui...
Argi tau nebūtų malonu, jei vyras kiekvieną rytą pagamintų pusryčius? Ir pakviestų tave prie stalo su šypsena? Tarpusavio santykių ritmas – nuostabu. Aš kloju lovą, tu gamini pusryčius. Tą laiką, kurį praleistum prie viryklės, gali skirti sau. Juk lengviausia – atsikelti, nusiprausti, apsirengti, pavalgyti ir išeiti į darbą. Kai kurių tokios problemos nė nekankina – yra kas pakloja lovas ir pagamina pusryčius. O gal mes per daug dėmesio skiriame buičiai? Man, pavyzdžiui, patinka skalbti, bet kai nuolatos skalbiu kito žmogaus drabužius, natūraliai kyla klausimas – o kodėl? Mėginti tartis?
Labai norisi santykių be buities. Tik tada gerai jaučiuosi, tik tada galiu kurti, pakylu nuo žemės. Vyrams šitai suprasti sunku: ir kaip čia dabar? Ką tu veiki visą dieną? Aišku pasidaro tik tuomet, kai ant pečių užsikrauni kokį rimtą renginį, kai pradedi grįžti naktimis, kai eini iš proto. Aha! Tu dirbi!
Juk žinai – moterys atlieka darbus ir visai nesitiki, kad jas kas už tai pagirs. Vyrai darbus daro tik tuomet, kai tikisi pagyrimo.
Argi tai nepatvirtina, kad vyrai – iš kitos planetos?
O kas gi tuos vyrus išaugina? Pačios moterys!
O kaip tu išauginsi Pranciškų? Kad jis taptų tikru vyru?
Vieną rytą atsikėlė Pranciškus, ima daiktus, neša į komodą, deda, žino, kur jie turi būti. Daro tvarką... Man smagu žiūrėti, galvoju, gal neprapuls tas jo noras. Paskui svarstau: mes, moterys, varom ant vyrų, varom, o juk pačios juos auklėjame. Ir dar neišmokėme kaip Europoje: moteris yra tavo vaikų motina, turi ją gerbti, mylėti, ant rankų nešioti. Kokioj Italijoj ar Ispanijoj taip ir vyksta. Vyrai eiles savo moterims skaito, gėles dovanoja. Jei sūnūs mato, kad taip elgiasi jų tėvai, tai ir patys šitaip elgsis.
Teorijas mes visos išmanome. Tačiau kartais prabunda keistas jausmas – juk auginu ne sau, auginu jį kitai moteriai...
Aš norėčiau savo sūnui įskiepyti pagarbą. Lietuvoje kol kas vyrai negerbia savo moterų, moterys negerbia savo vyrų, tėvai – vaikų, vaikai – tėvų. Tokia tradicija, man atrodo, atėjo iš praeities, iš baisių sovietų melo laikų, kai žmonės gyveno dvigubą gyvenimą. Tikintis, bet – partijos narys. Vaikštai į bažnyčią, bet viešai tokius pat smerki. Daugybė žmonių taip gyveno, toks gyvenimas persikėlė į jų vaikų šeimas ir eina dabar lyg prakeiksmas. Bet juk galime gyventi kitaip – gerbti save, aplinką, savo vaikus. Tik pavyzdys yra vertingas. Suprantu, kartais atrodo, kad kelio atgal nėra. Tačiau kiekvienam suteikta teisė iš nuodėmės kelio pasukti atgal prie meilės ir pagarbos.
Kaip ir daugelis moterų, aš svajoju apie vyrą, kuris man paduotų paltą, atidarytų automobilio dureles. Tačiau džentelmenų mokyklos Lietuvoje neegzistuoja. Televizorius irgi nieko gero nemoko – jame silikoninės mergos duodasi. O norisi romantiškų santykių... Bent jau man paslapties ir pagarbos momentas gyvenime – tiesiog būtinas.
Argi būtų įdomu gyventi, jei visi būtų tokie teisingi?
Aišku, įdomu! Su keiksmais ir prakeiksmais nieko nesukursi. Net kai kenčiu, negaliu kurti. Pirmiausia kančią privalau suvaldyti, išgyventi iki galo ir niekada nuo jos nebėgu. Iš tiesų tai jos nė nėra, tos kančios – tik neišspręstos problemos, baimė, kaltė. Skauda, nes nesuvoki, kodėl skauda. Bet ir tai nėra blogai, nes skausmas išvalo įdomius dalykėlius, kurie metų metais kabinasi prie tavęs, – pasipūtimą, pamaivizmą, įsivaizdavimą, kad esi genialus. Kai gerai gauni per galvą, viskas kaipmat nutirpsta.
Dievo kibirkštį turi kiekvienas. Kas esu? Kur? Ką veikiu? Argi mes neužduodame sau tokių klausimų? Vieni laimę randa tikėjime, kiti – tikėjime netikėti. Yra sakoma: „Skaitykite ženklus.“ Ne visi moka, žinoma, bet bent jau reikėtų stengtis.
Mes, moterys, varom ant vyrų, varom, o juk pačios juos auklėjame. Ir dar neišmokėme kaip Europoje: moteris yra tavo vaikų motina, turi ją gerbti, mylėti, ant rankų nešioti. Kokioj Italijoj ar Ispanijoj taip ir vyksta.
O kaip žinoti, kad esama ženklų? Juk gali pragyventi visą gyvenimą ir nesuprasti, kad tau norima parodyti svarbius dalykus.
Negali būti, kad mąstantis, alkoholiu akių neužsipylęs žmogus neužduotų sau tokių klausimų. Neužduosi, tai ir nesužinosi, dėl ko gyveni. Suprantu, daugybė tiesiog gyvena, bet aš taip nenoriu! Nenoriu buities nei kūryboje, nei tarpusavio santykiuose. Pirmą kartą savęs paklausiau, kas gi esu, gal šešerių. Labai gerai prisimenu: piešiau kažką kreidelėmis ant asfalto ir staiga persmelkė jausmas – o ką aš čia darau? Kodėl čia? Tie klausimai mane iki šiol persekioja.
Suradai atsakymus?
Ieškau. Vis prisimenu istoriją iš Senojo Testamento apie dosniai šeimininko tarnams išdalytus talentus. Suprantu, kad to, kas duota, į žemę negalima užkasti, reikia tikslingai panaudoti, grąžinti skolą šeimininkui ir išdalyti kitiems.
Kartą sėdėjome su drauge Vilniaus Pilies gatvės kavinėje. Iš kiemo priešais išriedėjo „Porsche“ automobilis. Oho, kokia mergina ir koks automobilis! Bet mes juk niekada nepasakysime, kad graži mergina vairuoja gražią mašiną, greičiau – ak, kokia kiaunė! Ir negalvojame, gal ji padariusi krūvą gerų darbų: remia senelių namus, įsivaikinusi našlaitį ar vakarais dirba savanore prieglaudoje? Kad atsigręžtum į Dievą, reikia mylėti. Jei myli, esi tolerantiškas, atlaidus.
Niekas neturi rakto nuo gyvenimo paslapties, mums duotas tik talentas – santykis su Dievu. Privalai jį dauginti. Uždirbti geram automobiliui – irgi talentas. Kaip ir talentas kurti gražius drabužius arba gražiai rengtis. Vienas dėvi skarmalus, kitas – kailinius. Kaip jam jauku, kaip patogu, kaip gali sau leisti. Tačiau vien tik gražiai apsirengti dar nieko nereiškia, privalai turėti kitų savybių.
Ne taip seniai mačiau jus su vyru Skomantu, einančius gatve. Atrodėte įspūdinga pora. Tai tu prikalbini jį šitaip originaliai apsirengti?
Nereikia jo kalbinti, Skomantas visada rengėsi įdomiau. Užtat jį ir pastebėjau. Vieną kartą į Paryžių nuvažiavau su džinsais ir sportbačiais. Prisiekiau sau, kad daugiau šitaip apsirengusi į tą miestą ir kojos nekelsiu: užeini į butiką, niekas nė akių nepakelia. Užtat kai nuvažiavau apsirengusi, kaip vaikštau Vilniuje, – bonjour madame. Iš kur atvykote? Kiek pas mus būsite? Kaip jums patinka Paryžius?
Rinktis draugus pagal drabužį, žinoma, yra snobizmas, tačiau visiškai nekreipti dėmesio į savo išvaizdą – tai kaipgi tuomet pasirūpinsi savo vidumi?!
Visada, kai žiūriu į tave, atrodai man kaip ne iš dabarties, kaip viešnia iš kito amžiaus...
Provokuoji? Retro? O gal iš ateities? Viešnia iš ateities... Neblogai skamba! Žaviuosi gotika, Renesansu, man Damaskas stipru, klasika, bažnytinis menas. Gyvename dar tokiu laiku, kai iš praeities galime gauti daugiau informacijos nei iš ateities. Kurti gali dykumoje, tačiau inspiracijų reikia ieškoti ten, kur daug kultūros.
Vis prisimenu istoriją iš Senojo Testamento apie dosniai šeimininko tarnams išdalytus talentus. Suprantu, kad to, kas duota, į žemę negalima užkasti, reikia tikslingai panaudoti, grąžinti skolą šeimininkui ir išdalyti kitiems.
Ar tavo sūnus Pranciškus yra inspiracija?
Jis labai gražus... Vakar pykau, sakiau, kad man nereikia vaikų, nes juos turi prižiūrėti, rūpintis, o tai atima daug laiko. Be to, Pranciškus auga tikra asmenybė! Nebus lengva.
Pranciškus į tavo gyvenimą atėjo gana vėlai. Juk dabar būtų keista vėl gyventi vienai?
Ne, aš nevarau Dievo į medį! Kartais tiesiog sunku įsijungti į darbus, o dar man, tokiai plaukiojančiai... Dabar visas naktis ir dienas buvau atidavusi šokio ir mados spektakliui „OrlaNdO“. Jį kūriau kartu su Gyčiu Ivanausku. Pranciškui laiko tomis dienomis beveik neliko. Kas žino, jei būtų du, gal daugiau suspėčiau...
Tai ko lauki? Vienu metu jau netgi girdėjau tokių kalbų.
(Juokiasi.) Buvo vasara, plati suknelė, visai nepykstu, galėtų taip ir įvykti.
Tavo šeimos jausmas gana stiprus...
Žmogus nesukurtas gyventi vienas. Reikia kito žmogaus, kuriame galėtum matyti save, kad galėtum keistis, būdamas su juo. Reikia partnerio, vyro, draugo, kuris supranta, skatina tobulėti.
Jūsų su Skomantu gyvenime buvo momentų, kai reikėjo labai pasistengti, kad išsaugotumėte šeimą...
Kol kas nežinau, ką galėčiau pasakyti, dar labai daug apie tai galvoju. Žinau viena – šeima negali būti išdraskyta. Vedžiau vieną, paskui kitą. Trečioji – tikra žmona, o visos kitos – ne. Bet juk negali numesti žmogaus. Jei jau kartą pasirinkai, tai negali spjauti, mėgink tartis. Kai pamėgini, žiūri, nebėra dėl ko spjaudytis. Vyras ir žmona negali vienas kito teisti. Jei kas nors ne taip, sakyk: suprantu tave. Už žmones, kurie elgiasi blogai, turime melstis dvigubai. Juk jie ne kitam, o sau daro bloga.
Esama moterų, kurios gyvendamos su vyru kankinasi ir netgi puikuojasi tuo, kad yra aukos. Šeima – ne vieta savigraužai. Jei man gera, sakau, kad gera, jei bloga – irgi neslepiu. Kas gali kentėti, kai vyras muša, terorizuoja? Juk ir Bažnyčia neliepia gyventi su tais, kas kelia grėsmę gyvybei. Ji yra už meilę, o ne už peilius, žudymą ir neapykantą.
Esi pagarsėjusi ekologijos šalininkė? Ar tavo pažiūros atsispindi kūryboje?
Žaviuosi natūraliais, patikrintais daiktais, man patinka valgyti sveiką maistą, aš siuvu drabužius, kurie neišeina iš mados. Suprantu, verslui tai nenaudinga, juk geros medžiagos greitai nesusinešioja, o originalus modelis neišeina iš mados. Aš mėgstu drabužius perdirbti, o mano interjeruose nerasite jokių laminatų ar plastikinių langų.
Vyras ir žmona negali vienas kito teisti. Jei kas nors ne taip, sakyk: suprantu tave. Už žmones, kurie elgiasi blogai, turime melstis dvigubai. Juk jie ne kitam, o sau daro bloga.
Niekuomet nepamiršiu, kai kartą Skomantui kaimo parduotuvėje liepei ieškoti ūkinio muilo, kad galėtum išskalbti Pranciškaus vystyklus...
Ir gerai! Argi ne? Man ekologija yra išsigelbėjimas, negaliu pakęsti sintetinių medžiagų, daiktų. Pati nešioju tik natūralius audinius, taigi ir savo klientui jokių kitokių negaliu siūlyti.
Atsiprašau, tavo apatiniai irgi iš medvilnės?
Kodėl iš medvilnės? Iš šilko! Aš manau, kad sintetinės liemenėlės turi įtakos tam, kad išsivystytų vėžys. Indijoje moterys jų išvis nenešioja ir beveik neserga vėžiu.
Tu nedegini elektros, nes tai – neekologiška?
Įmanoma taip gyventi.
Jūs nežiūrite televizoriaus?
O kam? Televizorius nieko gero nerodo.
Kaip tokį tavo gyvenimo būdą priima Skomantas?
Mes tolerantiški žmonės. Kai jam sakau, kad kokakolą su viskiu gerti nesveika, jis tiki ir geria viskį su obuolių sultimis (juokiasi). Kūnas yra sielos buveinė. Kai kvieti žmogų pas save į svečius, sutvarkai butą, pamerki gėlių. Taip ir su Dievu. Juk negali jo pasikviesti į prišnerkštą sielos būstą. Rūpintis sielos dalykais, kai turi sveiką kūną, kur kas lengviau.
Žmonėms taip dažnai primetamos taisyklės: jei baigsi aukštąjį mokslą, tai gyvensi taip, jei nebaigsi – kitaip, jei ištekėsi – šitaip, jei liksi vienas – anaip. Nėra teisinga būti vien tik dėl savęs. Gaila, kad šito nemoko mokykloje. Moko matematikos, moko gaminti valgį, o būti šeimoje, kartu auginti vaikus nemoko.
