Liutauro Elkimavičiaus filmo „Daktaras miegas“ apžvalga:
Kai prieš kokius trisdešimt metų žiūrėjau „The Evil Dead“ (1981), tai teko stabdyt kas kelias minutes vidiaką, kad širdis iš baimės nesustotų. Ką jau ten. Net kai tuo metu žiūrėjau kino epochos pradžios Nosferatu (1922), buvo baisu iki velniukų. Nes buvom neišlepinti ir į siaubo filmus žiūrėjom rimtai. Jokių ten spygaujančių mergaičių gretimuose kino teatro krėsluose, tik tamsus kambarys ir tokie pat peršikę draugai šalia. Jokių kukurūzų čežėjimo, tik tankus širdies plakimas ir įtemptas kvėpavimas visų tų, kurie šiandien susirinko smagiai pabijoti.
Tokiam fone S.Kubrick „The Shining“ (1980) buvo gąsdinimo etalonas. Filmas – baimės karalius. Filmas – laisvinamieji. Filmas – žili plaukų dažai. O dabar mes išlepę ir gąsdinti prigąsdinti. Dabar mums niekas nebebaisu, pas mus viename filme zombių, vampyrų ir ateivių imperija kaunasi prieš raganų ir slaptos vyriausybinės organizacijos sąjungą kruviname mūšyje.
Mes išmokyti, jog kiekvienam rūsyje po vaiduoklį, kiekvienam miške po girių pabaisą, o kiekvienas raudonplaukis vaikis – įsikūnijęs velnias. Todėl bet koks, 39 metų tarpą tarp „Švytėjimo“ ir jo pratęsimo „Doctor Sleep“ (Daktaras miegas) turintis lyginimas – nesąžiningas.
Nelyginkim džiovintų obuolių su šviežiom kriaušėm ir tiesiog paklauskim savęs: ar šis filmas baisus? Ar pažiūrėjęs nebijosiu eiti į rūsį bulvių? Vedžioti artimiausiame miškelyje savo pudelį? Ar galėsiu tiesiog ramiai užmigt? Ir tvirto atsakymo nebus. Filmas yra labiau suspense nei horror. Tu nebijai, bet sėdi įsitempęs ir neramiai lauki, kas bus toliau. Ir tai jau neblogai šiems nebailiems laikams. Juk režisierius ėmėsi nelengvo uždavinio.
Pirmiausia, literatūra – toli gražu ne šedevras. S.King pastaruoju metu išvis nebelepina kažkuo, ką prisimintum ilgiau nei nuneši knygą iki lentynos. Be to, juk filme nebėra J.Nicholson ir blogiui teks pasiieškoti naujo superherojaus.
Taip pat nuo įvykių vykusių pirmame filme praėjo bemaž 40 metų, o moderniame pasaulyje mus labiausiai gąsdina oranžiniai prezidentai ir sproginėjančios telefonų baterijos, o ne nuogos senės voniose ir apsnigtas gyvatvorių labirintas. Ir išvis, kaip nebūtų keista, pirmoji „Daktaro miego“ dalis, toji, kurioje nėra jokio viešbučio, jokių pirmojo filmo prisiminimų, yra geresnė nei antroji, kurioje jau bandomos sujungti abi istorijos.
Rebecca Ferguson neapsakomai, fantastiškai, nuostabiai, tobulai, idealiai, subtiliai, nepriekaištingai, žavingai, fantastiškai vaidina, ne, tiesiog YRA blogio išpera (taip, „fantastiškai“ specialiai pasakiau 2 kartus). Aš išvis su ja norėčiau vaikų turėt, bet šitam filme ji tiesiog tempia visą dark side.
Jaunoji Kyliegh Curran, IMHO, bus žvaigždė. Net E.McGregor, nors ir nežiba kaip nors ypatingai, bet irgi vagos negadina. Todėl viskas, kas susiję su vaidyba – yra gerai arba labai gerai. Taip pat filme mažai „muilo“, bereikšmių dramatizavimo scenų, viskas vyksta greitai ir todėl 2,5 valandos neprailgs.
Herojai aiškiai motyvuoti ir elgiasi pagal žmonių, o ne „filmo herojų“ logiką ir filmą būtų galimą besąlygiškai rekomenduoti, bet čia, nelaukta neprašyta, ateina antra filmo dalis, kuri stengiasi mums priminti, jog tai ne šiaip sau įtampos kupinas filmas, bet kultinio praeities siaubuko pratęsimas. Ir nors dailininkas tobulai atkūrė viešbučio interjerus.
Nors H.Thomas netgi truputį panašus į J.Nicholson (iš profilio). Bet atmosferos nėra ir aš abejingai žiūriu į bergždžius filmavimo grupės bandymus klonuoti šedevrą. Todėl filmo labai nebarsiu, bet ir pagirti labai nepavyks. Laiko negaila, bet į mano asmeninius siaubo filmų topus šitas filmas tikrai nepaklius.
Nuotaika 8/10
Atlikimas 7/10
Turinys 6/10
Žiaurumas 6/10
#LEMovies 6/10
Reziume: taisyklė liko nepažeista. Filmo pratęsimai nebūna geresni už originalus.
Žiūrėkit, jei patiko: „It“ 1 ir 2 dalys (2017 ir 2019), „Get Out“ (2017), „The Others“ (2001).
Filmo anonsas:
