Tačiau džiaugsmą dėl būsimos šventės kiek vėsina prasta savijauta – trečias mėnuo po širdimi dar vieną kūdikį nešiojanti moteris nuolat bloguoja. „Kol ji silpna, aukle dirbu aš“, – šypsosi Darius, leisdamas suprasti, kad būti su mergaitėmis nelengva, bet labai labai gera.
Žinia apie Lisos nėštumą porai buvo lyg perkūnas iš giedro dangaus. „Neplanavome, kad viskas įvyks taip greitai. Bet ir anąsyk panašiai jautėmės. Dvynės – netyčiukės“, – telefonu iš Stokholmo pasakoja Darius. Fone girdėti, kaip kažkas griūva, bilda, smagiai čiauška vaikiški balseliai, Lisa angliškai klausia, ką veikia vaikai. Kol kalbamės, rudakė garbanė Liv užmiega – griežtai dukteris auklėjanti mama įpratino jas gulti ir keltis tam tikromis valandomis. Užtat Lilly – blondinė mėlynai žaliomis tėčio akimis – vis dar siaučia. Ji, nors gimė mažesnė už seserį, šią jau praaugo bent pora centimetrų. „Lilly išdykėlė. Tokia vietoje nenustygstanti. Kaip aš, – kalba Darius, vaikydamasis po namus kaip vijurkas lakstančią mergytę. – Lilly bando pažeisti režimą, bet irgi tuoj pat užmigs. Jos abi – kaip laikrodis. Lisa pratina prie tvarkos. Juk kai augini dvynius, ypač reikia drausmės. O aš minkštesnis. Jei auklėčiau tik aš, nežinau, kas iš tų vaikų išeitų... Ir toliau verčiamės be auklių. Padeda artimieji. Tuoj į Sankt Peterburgą atvažiuos mano mama.“
Trečiadienį iš Stokholmo su pasiutėle Lilly Darius skrido į Sankt Peterburgą – šio Rusijos miesto SKA komandai jis atstovauja nuo 2007–ųjų. „Lisa su Liv atvyks po poros dienų. Lilly pasiimu aš – dabar negaluojanti mama su ja nesusitvarkytų. Lėktuvuose su mergaitėmis sunku. Jos ten nerimsta, kaip ir visi maži vaikai tokiose vietose. Laimė, kelionė neilga. Dvynės per šešiolika gyvenimo mėnesių skrido jau mažiausiai dvidešimt kartų. Gal stiuardesėmis užaugusios taps?“ – juokauja tarp Rusijos ir Švedijos pastaraisiais metais migruojantis sportininkas.
Jo gyvenime, kaip ir šeimoje, pinasi skirtingos šalys, kalbos: gimė ir augo Elektrėnuose, keturiolikos išvyko į Rusiją siekti sporto aukštumų ir su tuometės Nepriklausomų valstybių sandraugos rinktine tapo 1992 metų Albervilio olimpinių žaidynių čempionu, vėliau su Rusijos komanda olimpiadose iškovojo sidabrą ir bronzą, keturiolika sezonų gyveno ir rungtyniavo anapus Atlanto, NHL lygoje. Su Lisa susipažino Jungtinėse Valstijose, kur tuo metu ji siekė finansų specialistės diplomo ir žaidė krepšinį.
Iš Elektrėnų kilęs sportininkas tebeturi lietuvišką pasą. Jis – ir Rusijos pilietis. Lisa ir Stokholme gimusios dvynukės – Švedijos. Namie tėvai su dukrytėmis šneka kiekvienas savo gimtąja kalba, tarpusavyje – angliškai. „Matyt, netrukus švediškai išmoksiu ir aš. Ir dėl šeimos, ir dėl to, kad Stokholme greičiausiai toliau gyvensime. Turėjome čia mažą butuką, įsigijome didesnį – ne tokį, kad kiekvienam šeimos nariui tektų po atskirą miegamąjį. Mažesnį, bet vaikai turi savo kambarį“, – pasakoja Darius. Pora jau nutarė, kad naujasis šeimos narys, kaip ir jo sesutės, pasaulį išvys Švedijos sostinėje: „Negi gimdyti į Ameriką skrisi? Stokholme labai gera klinika, puiki medikų priežiūra. Viskas nemokama.“
Ir Švedijoje, ir Sankt Peterburge Darių dažnai aplanko duktė Elizabeth Maria iš pirmosios santuokos. Tryliktus metus skaičiuojanti mergaitė su savo mama, rusų modeliu Irina Kuznecova, gyvena ir lanko mokyklą Maskvoje. „Elizabeth jau didelė. Gali pati visur skraidyti. Jai labai patinka su sesutėmis – labai mažąsias myli.“ Elizabeth tėčio vis klausdavo, kodėl nepasiperša sesučių mamai. Tačiau šis po daug nervų ir prakaitu uždirbtų milijonų pareikalavusių skyrybų su pirmąja žmona, o paskui – ir antrąja sutuoktine švede Ingela Munter apie vestuves nenorėjo nė pagalvoti. „Galiu tik pakartoti seną tiesą: niekada nesakyk „niekada“. Juk po skyrybų maniau, kad gyvensiu sau vienas, be jokių moterų. Bet sutikau Lisą, įsimylėjau. Sulaukėme vaikų. Tėvystė – nuostabus jausmas. Stengiuosi visa širdimi būti geras tėvas – esu jau tokio amžiaus, kad suvokiu, jog vaikai auga kartą. Juos reikia auklėti, su jais būti čia ir dabar. Juk šis etapas lemia, kokie jie taps. Ar Lisa – tikrai TAS žmogus? Manau…“ – prisipažįsta trečiajai santuokai pasiryžęs sportininkas. Dusyk nusvilęs nagus, prieš trečiąkart oficialiai pasižadėdamas dalytis vargais ir džiaugsmais su mylimąja, jis negalvoja apie turtinius santykius skyrybų atveju palengvinančią vedybų sutartį: „Lisa siūlo ją pasirašyti. Bet nemanau, kad reikia. Juk Lisa – ne toks žmogus… Tikiu, po vestuvių ji nepasikeis. Be to, kur aš pasidėčiau – juk tuoj turėsime tris vaikus, kuriuos reikės užauginti. O ir pinigų tiek nebeuždirbsiu, kiek tuo metu, kai su buvusiosiomis skyriausi.“
Kada, kur ir kokia bus vestuvių puota, pora dar nesitaria. Žino, kad šventė vyks ne anksčiau kaip po metų: „Lisa nori būti plona ir graži, atsigavusi po gimdymo. Dabar svarbiau – ne vestuvės, o kad nėštumas būrų sėkmingas.“ Darius per šias savaites nuspręs, kur link teks jam sukti – ant ledo patirta daugybė traumų, liko mažai sveikų vietų. „Vis gydausi tas pačias. Dabar – kirkšnies traumą. Rusijoje medikai sako, kad žaisti kaip profesionalui nebereikėtų. Suprantu, kad į ateitį nepriplanuosiu: savęs neapgausi, kad ilgai žaisi, kai sveikata neleidžia.“ Ką veiks ant vinies pakabinęs pačiūžas, tiksliai nežino. Užtat neabejoja: bus puikus tėtis visiems keturiems vaikams. „Meilės tikrai pakaks visiems. Negaliu nė vienos dukters išskirti. Širdyje daug vietos Elizabeth. O ir mažosios nuostabios. Ateina viena, prisiglaudžia, pabučiuoju. Tada į glėbį čiumpu kitą.“
