Posakis „Gyvenu lėktuve“ Dariaus lūpose nuskamba visai tikroviškai. Jis nuolat keliauja: daug skraido verslo reikalais, mielai ištrūksta į kokią nors dar neaplankytą vietą praleisti atostogų ar ilgo savaitgalio.
Keliauninkas profesionalas yra suskaičiavęs, kad lėktuvais jau skrido daugiau kaip tris šimtus kartų, įveikė beveik 700 000 kilometrų, tai yra – septyniolika kartų apskrido aplink Žemę. Oro uoste jis jaučiasi kaip namie: jei planuojant kelionę pakeliui pasitaiko oro uostas, kuriame Darius dar nėra lankęsis, – būtinai pasirenka skrydį per jį.
„Esu buvęs pačiuose įvairiausiuose: nuo supermodernių Singapūro ir Honkongo oro uostų su įspūdingais verslo loundžais iki mažyčių nešvarių skylių Kinijoje su vos keliomis kėdėmis, – prisimena. – Stipriau plakti širdį priverčia Kijevo oro uostas: dabar ten rikiuojasi armija... O didžiausią įspūdį turbūt paliko vienas Nepalo oro uostas: ten kalnuotos vietovės, tad lėktuvai leidžiasi... pakildami į viršų ir užtūpdami ant kalno.“
Keliauti jam dar neatsibodo: atvirkščiai, Darius mėgaujasi kiekviena ore praleista minute, todėl vertina daiktus, kurie tai primena. „Iš pradžių ėmiau kolekcionuoti lėktuvų bilietus, – pasakoja. – Kai pririnkau vos ne bulvių maišą, ėmiau žvalgytis ko nors įdomesnio – ir mano dėmesį patraukė higieniniai maišeliai.“
Lėktuve Dariaus niekada nepykina, ir vėmimo maišelio jam, dėkui Dievui, nėra tekę naudoti pagal paskirtį, bet pavartyti namie susikaupusią krūvą visai įdomu: kiekvienos oro bendrovės maišelis skirtingas, dizainas atspindi šalį ir stilistiką. Europos šalių maišeliai dažniausiai – kuklūs, su subtiliai užrašytu oro linijų pavadinimu, o Azijos – prašmatnūs, išmarginti užrašais, ornamentais ir piešiniais. „Nekabinu jų ant sienos, – šypteli kolekcininkas. – Bet kaskart, grįžęs namo po kelionės, kolekciją su malonumu papildau.“
Dar viena jo kolekcija gimė važinėjant po įvairius pasaulio viešbučius. Dažnai kertančiam daug laiko juostų ir sumaišančiam dieną su naktimi Dariui labai praverčia viešbučių kambariuose esančios lentelės „Prašau netrukdyti“: pakabinęs jas ant durų vieną, antrą kartą, trečią sykį sumanė parsivežti namo. Dabar jų yra sukaupęs jau apie pusantro šimto.
„Kartais sulaukiu bičiulių replikų, ar tik aš neapvagiu viešbučių, – šypsosi. – Užbėgdamas už akių visiems įtarinėjimams, iškart sakau: ne, tikrai ne. Aš juk dirbu turizmo srityje ir gerai žinau, ką klientas gali pasiimti iš vešbučio, o ko – ne. Tiesa, kai toji lentelė būna ne popierinė, o, pavyzdžiui, pagaminta iš medžio, dėl visa ko patikrinu viešbučio kainoraštį – ar jame nėra jos kainos. Apsidrausdamas dar pasiteirauju personalo, ar galiu lentelę išsivežti, ir man tik vieną kartą yra neleidę – visus kitus sykius šypsojosi, džiaugėsi ir didžiavosi, kad tokiu būdu išsaugosiu prisiminimą apie jų viešbutį.“
Didžiulėje Dariaus kolekcijoje – popierinės, kartoninės, fanerinės, medinės lentelės. Maždaug aštuoniasdešimt procentų atkeliavusios iš Azijos, o pačios įspūdingiausios – iš Maldyvų. „Man teko būti gal dvylikoje Maldyvų salų, o gražiausia iš ten atkeliavusi lentelė – medinė kriauklė, kurią pasikabini ant savo vilos, ir niekas tavęs netrukdo, – paglosto dailiai nupoliruotą meno kūrinį. – Labai gražios lentelės ir Vietnamo viešbučiuose. Daugelis draugų žino, kad jas kolekcionuoju, ir siūlosi parvežti dovanų. Bet man tai netinka – renku tik iš tų viešbučių, kuriuose buvau pats.“
Iki šiol vis augusi kolekcija dabar ima lėtinti tempą: pasaulio viešbučiai sparčiai modernėja, ir durų lenteles pakeičia elektroniniai mygtukai. „Paspaudei mygtuką ant sienos – ir atbėgo kambarinė, paspaudei kitą – ir personalas žino, kad tavęs geriau netrukdyti, – gūžteli pečiais Darius. – Man dėl to liūdna: lentelės buvo kur kas mielesnės. Be to, elektroninės sistemos namo juk neparsiveši... Bet ką padarysi: jei jų visai neliks, sugalvosiu kitą kolekciją.“
