Plačios šypsenos, gėlės kur apsidairai ir du pasipuošę, mylintys senoliai – šitokia šventė ankstyvą šeštadienio rytą surengta Kauno rotušėje.
Jau taip pasibučiuoti, kaip prieš 60 metų, nepavyks! – šypsodamasi sakė Jadvyga Šapauskienė.
Į rotušę, kur ankstyvą šeštadienio rytą vyko Jadvygos ir Benedikto Šapauskų šešiasdešimtojo santuokos jubiliejaus iškilmės, šventės kaltininkus palydėjo patys artimiausieji – vaikai, anūkai ir proanūkiai. Artimieji ir pasistengė, kad įvyktų ši šventė – pora iš pradžių nieko nežinojo, koks siurprizas jų laukia.
Rotušėje Jadvyga ir Benediktas dar kartą vienas kitam ištarė „taip“. Pirmąkart lemtinguosius žodžius pasakė prieš 60 metų ir, pasakoja, nėkart nepasigailėjo.
Deimantinė pora demonstravo iki šiol nestokojanti dėmesio vienas kitam. Pasikeitimas žiedais, santuokos jubiliejaus akto išklausymas, bučinys...
„Jau taip pasibučiuoti, kaip prieš 60 metų, nepavyks!“, – su šypsena ištarė vėl nuotaka tapusi Jadvyga Šapauskienė.
Ceremonijai vadovavęs Kęstutis Ignatavičius reikšmingą sukaktį minintiesiems linkėjo sveikatos, sutarimo, gražių dienų.
Jis perskaitė ir Kauno mero sveikinimą šventės kaltininkams. Kauno ceremonmeisterio paraginti Šapauskų iškilmių liudininkai kartu sudainavo „Ilgiausių metų“ ir kiekvienam santuokos dešimtmečiui sušuko po vieną „Valio“.
Kadangi švęsti jubiliejų pora apsisprendė netikėtai, Rotušėje iškilmės įvyko kaip niekada anksti – 8.40 val.
„Nors santuokos gali būti registruojamos nuo 8 val. ryto, taip anksti ceremonijos dar nėra buvę“, – patikino tūkstančius kauniečių sutuokęs K.Ignatavičius.
Šeštadienį jam teks vadovauti dar dviems iškilmingoms ceremonijoms – sidabrinį santuokos jubiliejų mini Danguolė ir Rytis Nickai, o auksinį – Aleksandra ir Zenonas – Česlovas Petrauskai.
Reikia mokėti atleisti ir pamiršti
„Gyvenime visko būna. Bet reikia mokėti atleisti ir pamiršti. Juk gyventi reikia... Niekad nesame susipykę taip, kad mėnesį ar savaitę nekalbėtume. Buvę pykčių, bet tada vakare ir vėl viskas gerai – beldžiasi vyras į duris, klausia, kas vakarienei... Gal aš toks žmogus? Per 40 metų ir darbe su niekuo nesusipykau. Ir su kaimynais niekada neapsižodžiavome, o šalia jau 50 metų gyvename“, – Žmonės.lt pasakojo J.Šapauskienė.
Jai antrino ir šeimynykščiai.
„Baba mums pasakojo, kad apie skyrybas niekada gyvenime nėra galvojusi – tokių minčių neturėjo. O kai atsirado vaikai, jų santykiai dar labiau sustiprėjo. Ir mus pamoko: sako, kad reikia vienas kitą suprasti, mokėti atleisti ir nusileisti. Bet pripažįsta – romantikos pas juos niekada nebuvo daug. Pagrinde darbas, namai, šeima. Jie daug dirbo, kad išlaikytų vaikus“, – kalbėjo poros anūko Eriko žmona Evelina.
Iš viso Jadvyga ir Benediktas Šapauskai sulaukė trijų vaikų, penkių anūkų ir jau laukia devintojo proanūkio.
Šventė – siurprizas
Deimantinių vestuvių šventei Jadvyga pasirinko gražiausią savo kostiumėlį, o Benediktas – kostiumą.
Aš pasirašiau, vyras pasirašė, o po to abudu išsigandome: o jeigu čia, pavyzdžiui, dėl buto? Liepė tylėti ir laukti, sakė, viską padarys. Ir va, vestuvės
„Ir plaukus man sušukavo, ir nagus anūkė padažė. Sakiau, kad nereikia, bet įtikino. Labai geri tie mano vaikai ir anūkai, ir marčios. Nors aš jiems irgi nebloga – kai reikia, visiems padedu. Bet jie man dvigubai atsilygina. Ne tik man, ir vyrui“, – juokėsi J.Šapauskienė.
Nors patys senjorai Šapauskai kelti deimantinių vestuvių visai neplanavo, viskuo už juodu pasirūpino artimieji: vaikai, anūkai, marčios ir žentai.
„Anūkai atnešė popierius ir paprašė pasirašyti. Būtų jokių parašų iš mūsų ir neprašę, bet be jų negalėjo išsiversti. Aš pasirašiau, vyras pasirašė, o po to abudu išsigandome: o jeigu čia, pavyzdžiui, dėl buto? Kaip dabar madinga apgauti... Jie mums nieko nesakė, neaiškino, kur popierius neš. Liepė tylėti ir laukti, sakė, viską padarys. Ir va, vestuvės“, – pasakojo ponia Jadvyga.
Pradžioje ji tikino tos ceremonijos visai nenorėjusi: „Net raminamųjų gėriau. Galiu pasakyti taip: man labai nepatinka, kai man kažką duoda. Jie viską padarė: šventę, pietus pas dukrą Laimą suorganizavo, viskuo pasirūpino. O aš įpratusi geriau pati kitiems gera padaryti. Geriau duoti, o ne gauti. Mano toks charakteris.“
Bet vėliau užsigeidė, ir būtų ryžusis net dar iškilmingesnei šventei: „Norėčiau ir į bažnyčią nueiti, bet vyras ten neina.“
Po ceremonijos Kauno rotušėje šeima išvyko pas Šapauskų dukrą Laimą, kur surengti šventiniai pietūs. Jais vaišinosi daugiau nei 20 poros artimųjų, pradžiuginusių senolius ir dovanomis. Be kita ko, pora gavo giminės medį.
Susituokė 23-ejų
Nors santuokoje Jadvyga ir Benediktas pragyveno net 60 metų, abudu puikiai prisimena, kaip susipažino. Ir labai greitai pamilo: žiedus sumainė jau po trijų mėnesių draugystės.
Prieš tuos 60 metų, 1956-aisiais, Jadvyga dirbo „Inkaro“ fabrike. Su Benediktu supažindino kolegė, tada abiems jiems buvo po 23-ejus.
„Dirbau su jo seserimi. Matyt, patikau jai, ar ką... Benediktas tada grįžo iš kariuomenės, ir ji pasisiūlė mus supažindinti. Tuo metu aš turėjau berniuką, bet buvom apsipykę... Supažindino mus, ir prilipo. Susipažinome kovo mėnesį, vėliau padraugavome tris mėnesius ir jau rugpjūtį susituokėme. Taip ir gyvename: po metų gimė sūnus, vėliau dvi dukros“, – pasakoja.
Kuo Benediktas Jadvygą pakerėjo? „Jis pradėjo pas mane vis eiti. Pats buvo nemėgėjas į šokius vaikščioti, o man ten labai patikdavo... Užtat jis mane į kiną, į teatrą nusivesdavo. Taip ir prisivaikščiojome“, – šypsosi.
Sukūrus šeimą B.Šapauskas ėmė dirbti šaltkalviu, bet per gyvenimą nesyk buvo paaukštintas: tapo meistru, po to ir cecho viršininku.
O J.Šapauskienė, išėjusi į pensiją, ir konditerės gabumais išgarsėjo: „Turbūt dvejus metus tortus kepiau. Buvo jie labai populiarūs – žmonės po šiai dienai tuos tortus prisimena. Dabar jau nėra sveikatos kepti, nors būna, žentas paprašo.“
Šventės kaltininkę skuba pagirti ir jos anūko žmona Evelina: „Į dieną ji iškepdavo maždaug 100 tortų. Tik viena niekaip nespėdavo – padėdavo dukra Laima. Taip norėdavo užsidirbti, kad su visais vaikais galėtų išgyventi.“
Ir taip jau daugybę metų graži giminė darniai ir jaukiai gyvena. „Mes jų niekada nepamirštame, nuolat atvažiuojame. Stengiamės su jais praleisti kiekvieną savaitgalį. Juk žmonėms jau daug metų... Jei paklausi jų apie sveikatą, pasakys, kad blogai – vos kruta, vos juda. Bet iš šono atrodo, kad eina pirmyn ir pirmyn, niekad nepasiduoda“, – šypsosi Evelina.