Savo feisbuko įrašu Gabrielė Gutt pasidalijo ir su 15min skaitytojais:
Kasmet Lietuvoje dingsta tūkstančiai žmonių, vieni atsiranda po dešimtmečio plūduriuojantys Upėje, kiti, prieš tai besidžiaugę gyvenimu, aptikti 200 km nuo gyvenamosios vietos pasikorę, treti, tikriausiai, „pabėgo, emigravo“ nieko apie tai nepranešę net artimiausiems žmonėms. Absurdiškai juokinga, tiesa?
Kiekvieną kartą dingus merginai/paauglei internetinę erdvę užtvindo komentarų apie rujojančias kales lavina.
Per savo varganus 22 metus, gyvenau apytiksliai 10 šalių. Ne savaitę, ne dvi, tad laiko susipažinti su aplinka tikrai užtekdavo. Nė vienoje iš valstybių nesijaučiau tokia nesaugi kaip Lietuvoje.
Jūs šaipotės iš manęs, kai mano rankinėje pamatote peilį, o aš juokais nuleidžiu, kad aš viskam pasiruošusi kaip Maxima – gal netyčia norėsiu perpjauti obuolį ir juo su kažkuo pasidalinti.
Jūs vadinate mane nesavarankiška, kai dejuoju, jog vienai reikės trenktis į nežinomą vietą ar sutemus eiti į autobusų stotį.
Nuo mažų dienų, kai reikėdavo keliauti į Vilnių ir 6 valandą ryto autostradoje laukti autobuso, artimiausi draugai gaudavo žinutes su skaičių ir raidžių kombinacija, pvz. kkk594. Tai mašinų, įtartinai stabtelėjusių ar kviečiančių pavėžėti numeriai. (Nežinau iš kur šitas įprotis, bet negaliu iš jo išaugti net dabar).
„Bet Tu nesveika, tai gal kokia paranoja“, – stebėdavosi draugai.
Visada sakiau, kad nieko nebijau. Prisipažinsiu, mažumėlę melavau. Beprotiškai bijau mamos skausmo, manęs netekus.
Visa širdimi tikiuosi, jog vieną dieną eidama į parduotuvę aš sąmoningai išsiimsiu savo gynybinę amuniciją ir pagalvosiu: „Aš gi namie, žmonės nebe tokie sužvėrėję, kaip ankščiau.“
Vertingiausia gyvenime – tai galimybė pasirinkti mirtį, bent jau tam, kad nebūtum pritvotas, kaip kokia žiurkė ar nebūtum prismaugtas, kai dar nesi tam pasirengęs, rašė Remarkas knygoje „Dangus neturi išrinktųjų“.
Manau, dalį savęs atiduodamas kitam,Tu sukuri tokį pasaulį, kuris vieną dieną taps meilės lauku. Tai kodėl žudome, prievartaujame, tyčiojamės vieni iš kitų? Kodėl viską darome priešingai nei turėtume?
Aš suvokiu, jog naivu tikėtis, absoliutaus gėrio pasauly, bet visa širdimi tikiuosi, jog vieną dieną eidama į parduotuvę aš sąmoningai išsiimsiu savo gynybinę amuniciją ir pagalvosiu: „Aš gi namie, žmonės nebe tokie sužvėrėję, kaip ankščiau.“
Peilis ir dujų balionėlis – dėl saugumo jausmo
Gabrielė 15min prisipažino, ne kartą patekusi į situacijas, kurios galėjo baigtis labai liūdnai.
„Ėjau gatve ir bandė įsisodinti į automobilį, ėjau parku ir ėmė tempti už rankų į netoliese esantį miškelį, ėjau 10 val. ryte į stotelę – neblaivūs asmenys ėmė kabinėtis... Aš kažkaip traukiu tokias nelaimes, bet vis pavyksta išsisukti. Tai sukuria labai didelį nesaugumo jausmą“, – 15min prisipažino Gabrielė.
Todėl pastaruosius trejus metus modelis savo rankinėje nešiojasi peilį ir dujų balionėlį: „Dar neteko panaudoti. Tačiau juos turėdama, jaučiuosi saugesnė, nes žinau, galėsiu bent jau pabandyti apsiginti.“
