Filmas pasakoja apie baltų kilmės vokietę Alisą Fon Trotą, kuri 1919 m. sugrįžusi į tėvo dvarą Latvijoje patenka į spąstus. Eksperimentinis filmas, kurį Alisa pradeda kurti, jai tampa savęs atradimo įrankiu bei ginklu nuo priešų, o taip pat priemone išgydyti savas žaizdas, paverčiant jas nebyliojo kino šedevru.
Anot S.Janušauskaitės – pasiūlymas sukurti Alisos vaidmenį jai buvo be galo įdomus, tačiau filmavimas pareikalavo nemažų iššūkių.
„Turėjau išmokti pati filmuoti originalia dvidešimtųjų metų kamera, perprasti kaip reikia dirbti su chemikalais labaratorijoje, ryškinant kino juostą. Man buvo radikaliai pakeista išvaizda, kadre „netekau“ vienos kojos, turėjau perprasti specifinio žanro vaidybą ir, svarbiausia, išmokti tekstus latviškai. Tik gavusi scenarijų, labai daug laiko skyriau pasiruošti šitam filmavimui. Bet kitaip aš nemoku. Kitaip nebūtų Alisos“, – juokiasi aktorė.
Pasak jos, kita priežastis, kodėl ji nedvejodama sutiko filmuotis – tai jai artima filmo tema: „Alisa kūrėja, menininkė. 1919 m. ji nori patekti į (tuo metu išskirtinai vyrišką) kino pasaulį. Ji tikisi kurti avangardinį kiną, išlaisvinti savo kūrybinę aistrą, būti nuo nieko nepriklausoma. Tačiau visi jai bando pakišti koją. Kurdama savo personažą pagalvojau, kad, tiesą pasakius, nuo to laikmečio mažai kas pasikeitė. Keičiasi, bet lėtai. Alisos personažo linijoje atradau sąsajas su savo pačios kūrybiniu keliu“.
Latvių režisierė Signe Birkova Alisos vaidmenį sukūrė specialiai lietuvių aktorei S. Janušauskaitei. Anot režisierės, S.Janušauskaitės sukurta Alisa tapo filmo varomąja jėga.
„Tai pasakojimas apie stiprią, nors ir neįgaliame kūne įkalintą moterį, kuri atsiduria sudėtingose aplinkybėse. Kinas tampa jos vaistu, kuris gydo emocinius randus ir padeda įveikti kliūtis. Tai istorija apie išsilavinusią vokietę, įkūnijančią kitoniškumą Latvijos sociume. Tai istorija apie pašalietę, kuri trokšta išsilaisvinti. Ne auksas ar pinigai, o kinas tampa pagrindiniu jos ginklu kovoje už laisvę“, – pasakoja filmo režisierė.
„Signė, kaip režisierė – unikali. Pasinerti į jos pasaulį, ją pažinti man buvo didelė dovana. „Lotus“ ne tik atvėrė kitokį požiūrį į autorinį, žanrinį kiną, bet tapo svarbia mano pačios gyvenimo pokyčių dalimi. Signė kuria kiną, kuris yra visiškai kitoks, nei daugelis dabar kuriamų. Man ji tarsi Kiros Muratovos ir Piterio Grinavėjaus mišinys. Ir dar visų kitų, gerąją prasme, išprotėjusių kūrėjų. Tokių, kurių aš visad laukiu. Pamačiusi jos kūrybą, supratau, kad tai būtent tai, ko man tuomet labai reikėjo – kažkas neįprasto, keisto, naujo. Iš daugybės filmų, kuriuose man teko dirbti, šio filmo kūrimo procesas buvo bene pats pozityviausias. Jame pasitikėjimas, pagarba ir laisvė kurti suteikė daug džiaugsmo visai kūrybinei grupei“.
Filmo „Lotus“ komandoje dirbo ir daugiau lietuvių: kompozitoriai Paulius Kilbauskas ir Justinas Štaras, garso režisierius Saulius Urbanavičius, filmo koprodiusere tapo Uljana Kim.
Anot muziką filmui sukūrusio P.Kilbausko, tokio smagaus proceso, kuriant muziką kino pasakojimui jam dar neteko patirti: „Pamačius filmą, nufilmuotą ant kino juostos, tapo aišku, kad negalim naudoti kompiuterinės įrangos ar skaitmeninių garsų. Muzikoje turėjo atsispindėti analoginis, šiltas garsas. Norėjosi, kad būtų sunku nuspėti kokio laikotarpio tai muzika ar kiek jai metų.Todėl panaudojom beveik viską, ką turėjome studijoje ir dar teko pasiskolinti visokiausių perkusinių instrumentų, būgnų, lėkščių, atsitempti į studiją gražiai skambančių „šiukšlių“. Studijoje per instrumentus ir įvairius rakandus nebuvo kur kojos pastatyti. Bet tai buvo be galo smagus, daug išmokęs procesas, kuriame atsirado galimybė išbandyti dar nebandytus muzikos atlikimo būdus“.
Po filmo „Lotus“ pasaulinės filmo premjeros Tarptautiniame Talino kino festivalyje „Juodosios naktys“, kino kritikas Andres Laiapea, savo recenzijoje pažymėjo, kad tai drąsus filmas, kuriame galima aptikti nuorodas į kino klasiką ir įvairius kultinius filmus. Anot jo, filme juntamas stiprus baltiškas humoras.
„Techniškai šis filmas taip pat yra nepaprastai eksperimentinis – jame naudojamos įvairios senesnės kameros, montažo ir vaidybos technikos, todėl jis primena skirtingų laikotarpių ir kino srovių koliažą“, – rašė A. Laiapea.
Anot kino kritiko Paul Risker, „Lotus“ – stiprus arthouse žanro filmas: „Filmas, tarsi sapnas ar prisiminimas – asmeniškas kiekvienam žmogui. Tokiu būdu filmas veikia pagal sapno ar košmaro logiką. Filmo konstrukcija imituoja sapnų chaosą ir fragmentiškumą. Kaip ne visada galime prisiminti sapną, taip ir virš „Lotoso“ nusileidžia migla“.
Pati režisierė sako, kad jos tikslas buvo sugrįžti prie magiškų ankstyvojo kino šaknų ir suteikti žiūrovams fantasmagorišką, hipnotizuojančią patirtį.
Filmą „Lotus“ galima bus pamatyti Kauno kino centre „Romuva“, Klaipėdos kino teatre „Arlekinas“, Panevėžio kino centre „Garsas“ ir Marijampolės kino teatre „Spindulys“.
Filmo gamybą finansavo Latvijos nacionalinis kino centras, Europos Tarybos fondas „Eurimages“ ir Lietuvos kino centras.
