– Laurita, kada susidomėjai dizainu? Gal tai buvo vaikystės svajonė?
– Susidomėjau dar tada, kai net negalvojau kurti drabužių ir iš to gyventi.
Artėjo mano 18-asis gimtadienis ir norėjau, kaip ir visos merginos, būti pati gražiausia. Buvo sunku rasti tokią suknelę „from your dream“, todėl nusprendžiau papasakoti apie ją siuvėjai ir suradus audinius nuvykti pas ją pabandyti ją sukurti! Pavyko! Tada supratau, kaip tai man patinka: procesas, ieškojimas, kūryba.
– Labiau mėgsti siūti ar kurti dizainą? Koks yra drabužio gimimo procesas?
– Dabar jau nebesiuvu pati, mano komandoje už tai yra atsakingi kiti. O drabužio gimimo procesas yra ilgas, bet įdomus ir įvairus: iš pradžių reikia ieškoti audinių, sugalvoti idėją, spalvas, apmąstyti įvairius techninius dalykus ir tada visa tai perduoti siuvėjoms, kad įgyvendintų. Kartais, jeigu reikia, aš pati pasiuvu bandomuosius drabužius. Būdavo, kad siuvau daugiau nei tris kartus, kol išėjo toks, kokio ir norėjau.
– Mokeisi dizaino Vilniaus dizaino kolegijoje. Ar rekomenduotum šias studijas kitiems? O gal daugiausiai galima išmokti tik praktiškai, dirbant?
– Kolegijoje studijavau eksperimentinį dizainą, tada profesinėje mokykloje baigiau siuvėjos profesiją bei konstruktorės ir sukirpėjos profesiją. Iš esmės daugiausiai praktikos gavau profesinėse mokyklose, bet tikrai nesigailiu, kad studijavau ir dizainą, nes tai davė labai daug motyvacijos kurti ir ieškoti tos genialios idėjos, pažiūrėti į ją iš visų kampų. Išmokau lavinti savo galimybes.
Jeigu galėčiau patarti, patarčiau pirmiausiai stoti į siuvimą arba tiesiog kokiuose nors kursuose išmokti siūti ir tik tada stoti į dizainą universitete ar kolegijoje. Taip patarčiau todėl, kad sudėtinga suprasti dizainą, kol nemoki siūti. Tada būna taip, kad turi idėją, bet nemoki jos įgyvendinti.
– Labai įdomu, kur tu semiesi įkvėpimo?
– Nors ir galbūt gali nuskambėti banaliai, bet mane įkvepia kiti žmonės. Aš einu gatve ir stebiu, kaip jie apsirengę. Ypač įkvepia stilingi ir nebijantys išsiskirti žmonės.
Dar vienas šaltinis – neturėjimas kuo apsirengti. Tada reikia apgalvoti daug derinių, iš kurių gimsta kas nors gražaus. Idėjos yra visur, reikia tik spėti jas gaudyti ir rinkti.
Mane ypač įkvepia stilingi ir nebijantys išsiskirti žmonės. Dar vienas šaltinis – neturėjimas kuo apsirengti. Tada reikia apgalvoti daug derinių, iš kurių gimsta kas nors gražaus. Idėjos yra visur, reikia tik spėti jas gaudyti ir rinkti.
– O kaip manai, ką apranga sako apie žmogų? Ar ji gali atskleisti jo charakterį, o gal net ir gyvenimo būdą?
– Apranga yra vienas iš pagrindinių dalykų, kurie atskleidžia žmogaus charakterį.
Kai žmogus bendrauja, gali stengtis rinkti žodžius, kažko nepasakyti, kažko pasakyti per daug. O rūbai pasako apie jį daugiau, jie iškalbingesni už žodžius.
Pavyzdžiui, kiekvienas žmogus sutiks, kad jeigu žmogus ramus – tą galima pasakyti iš jo aprangos. Taip pat ir jeigu žmogus drąsus, ekstravertiškas, kreizi, tai irgi atsispindi jo stiliuje.
Apranga yra vienas iš pagrindinių dalykų, kurie atskleidžia žmogaus charakterį.
– Kaip atsirado tavo ženklas LASUN? Ar tai tavo inicialai?
– Taip, tai inicialai, kuriuos padiktavo mano pavardė Saulėnaitė, o saulė angliškai yra sun. Šis pavadinimas atsirado jau seniai, prieš kokius šešerius metus. Tuo metu aš kurdavau dainas ir tai buvo mano slapyvardis.
– Tavo kurtais drabužiais garsūs žmonės puošiasi įvairiomis progomis. Gal skaičiavai, kiek įžymybių jau esi aprengusi?
– Skaičiuoti neteko, bet jų tikrai nėra tiek daug, kad nesuskaičiuočiau. Vieni iš pirmųjų buvo Jurga Šeduikytė, Karina Krysko, grupė „Biplan“.
– Yra tekę girdėti kalbų, kad garsūs žmonės dažnai yra įnoringi. Ar teko susidurti su jų didelėmis užgaidomis?
– Kol kas dar ne, nes visi mano sutikti garsūs žmonės buvo labai nuoširdūs ir paprasti.
Kalbant apie visus klientus, ne tik garsius žmones, tai būna visokių. Būna, kad nesiklauso mano patarimų ir vis tiek nori savaip. Tokiais atvejais ir darau taip, kaip nori klientas, nes man svarbiausia, kad jis būtų laimingas dėl rezultato.
– Gal atsimeni kokį nors patį netikėčiausia, gerąja prasme, aprangos sprendimą, kurį yra tekę sukurti?
– Tai buvo Jurgai Šeduikytei kurtas M.A.M.A apdovanojimų įvaizdis 2020 metais. Tada mes susėdome kartu ir daug diskutavome, kol galiausiai aš jai pasiūliau atsinešti drabužių, kuriuos turi savo spintoje, bet neranda progos apsirengti. Ji atsinešė, parodė, ir mano žvilgsnis sustojo ties švarku. Pasiūliau jai jį perdaryti.
Nurėžiau švarkui rankoves, užsiuvau, ant švarko prilipdžiau blizgučių, uždėjau diržą, pasiuvau prie jo sijoną. Tas švarkas įgavo visiškai naują vaizdą.
Tai buvo labai įdomus darbas, leidęs man pilnai įgyvendinti savo mintis ir idėjas. Nesitikėjau, kad iš seno švarko galima sukurti kažką tokio nuostabaus ir išskirtinio. Aš esu už tvarią madą, todėl siekiu ir sieksiu, kad drabužis būtų funkcionalus, tai yra, kad jį būtų galima apsirengti įvairiais būdais.
– Ar pradėjus dirbti su įžymybėmis padaugėjo užsakymų?
– Manau, kad pas mane karjeroje viskas vyksta žingsnis po žingsnio. Nėra taip, kad kažkam kažką pasiuvu ir staiga užsakymų kiekiai padidėja. Viskas vyksta savu tempu. Aš ne visada rodau, kam ir ką siuvu, nes gerbiu klientų privatumą. Tikiuosi ir labai noriu, kad laikui bėgant darbai kalbėtų patys už save.
– Natūralu, kad kūrėjai gauna ir nemažai kritikos. Kaip tu į ją reaguoji?
– Neįmanoma dirbti kūrybinio darbo be kritikos, nes mes visi skirtingai suprantame grožį ir apskritai daug dalykų. Vieniems gražu vienas, kitiems kitas, o stiliuje tas ypač išryškėja. Negali įrodyti žmogui, kad kažkas yra gražu.
Savo darbe dažnai susiduriu su kritika. Kai siūdavau savo pirmuosius drabužius, rodydavau juos artimiausiems draugams ir klausdavau jų nuomonės. Vieniems labai patikdavo, kiti nesuprasdavo, kur tokį drabužį nešiotų. Tai tada ir supratau, kad visi esame labai skirtingi, su savo nuomonėmis ir įsitikinimais. Ir tai nėra nieko blogo.
– Na, taip, juk net ir pačios geriausios dainos internete turi daug nepatiktukų...
– Būtent. Tas pats galioja ir mano kuriamiems klipams. Juos kuriu drauge su kolega Luku Skersu. Jie daug kam nesuprantami. Dažnai žmonės manęs klausinėja, kodėl tą ar aną pasirinkome. Iš visų šių patirčių supratau, kad svarbiausia kreipti į dėmesį į tai, ką pati jaučiu, o kiti žmonės, kurie pajaus tą patį – žiūrės, pirks ir nešios.
Iš visų šių patirčių supratau, kad svarbiausia kreipti į dėmesį į tai, ką pati jaučiu, o kiti žmonės, kurie pajaus tą patį – žiūrės, pirks ir nešios.
– Ar tau svarbus palaikymas? Kas tave palaiko ir motyvuoja kurti?
– Manau, kad darbai. Padarau vieną dalyką, matau, kad atsirado žmonių, kuriems patinka, tada padarau dar kažką, atsiranda dar daugiau galimybių, plečiasi komanda. Viskas lengvėja, gerėja, vis daugiau idėjų virsta realybe.
– Minėjai, kad kūrybinė komanda išsiplėtė. Kas ją sudaro šiuo metu?
– Mano jau minėtas vaizdo klipų kūrėjas Lukas Skersas, fotografė Ieva Morkūnaitė, asistentė ir šešios siuvėjos.
– Ar kuri rūbus sau?
– Žinai, yra toks posakis „batsiuvys be batų“, tai manau, kad jis man puikiai tinka šiuo atveju. Jeigu turiu galimybę siūti – siuvu kitam, ne sau.
Tiesa, neseniai pasisiuvau vieną suknelę sau, fotosesijai su fotografu Gediminu Žilinsku. Na, bet ir šiuo atveju tai buvo ne visai sau, o iš dalies reklaminiais tikslais, kad žmonės pamatytų, jog jau pradėjau siūti sukneles.
– Siuvi ir kasdienius rūbus, tokius kaip džemperiai, marškinėliai, ir proginius. Kuriuos siūti patinka labiau?
– Mano pirmosios kolekcijos buvo suknelių, aš pradėjau nuo proginių drabužių. Po to reikėjo įeiti į rinką, kad galėčiau pradėti iš to gyventi, todėl pradėjau siūti ir kasdienius drabužius, kuriuos žmonės gali dažniau nusipirkti.
Proginius drabužius žmonės siuvasi retai, būna, kad kartą į dešimt metų, todėl reikia į tai atsižvelgti. Labai džiaugiuosi, kai žmogui patinka mano mintys ir idėjos, kai jis manimi pasitiki ir leidžia paruošti svarbiai šventei. Ši patirtis yra neįkainojama.
Ne ką mažiau malonu gatvėje sutikti žmogų su mano kurtu džemperiu, todėl negalėčiau išskirti, kokius drabužius kurti patinka labiau. Tiek proginių, tiek kasdienių drabužių kūrimas atneša labai daug patirties ir skatina pasitikėti savimi ir savo darbais.
– Tavo kurtų džemperių dizainas išskirtinis tuo, kad nugaroje yra įsiuvamas užtrauktukas, kurį galima atsegti, kai šilta, ir užsegti, kai vėsu. Kaip tau gimė ši idėja?
– Kažkada buvau nusipirkusi kito dizainerio džemperį, kuris apnuogina nugarą. Aš jį vilkėjau prie jūros: dieną būdavo labai gerai, o vakare pasidarydavo per šalta, turėdavau rengtis džemperį ant džemperio, kad sušilčiau.
Tada pagalvojau, kaip norėčiau turėti džemperį, kuris gali apnuoginti nugarą, kai oras geras, o kai pasidaro šalta – tą vietą būtų galima užsisegti ir turėti tiesiog jaukų, šildantį rūbą. Tas rūbas taptų labai universalus ir tinkamas įvairiems orams.
Be to, kai prieš karantiną keliaudavau, labai erzindavo nežinojimas kaip rengtis, kai išskristi iš Lietuvos būdavo labai šalta, o nuskridus svetur – per karšta. Šis džemperis tapo sprendimu tokiose situacijose.
– Kokie tavo ateities planai?
– Labai noriu parodyti savo galimybes kurti sukneles, kad galiu įgyvendinti jų mintis ir stiliaus svajones. Noriu ir toliau kurti naujas kolekcijas, must-have drabužius. Taip pat turiu slaptą svajonę sukurti kolekciją iš padėvėtų rūbų parduotuvėse nusipirktų drabužių.
