Papasakokite apie savo vaidmenį naujame seriale, koks jis? Peržiūrėjus pirmą seriją susidarė įspūdis, kad jūsų įkūnijama viešbučio virėja Liusė yra gyvybinga, tiesmuka, kartais net vulgarokų frazių nevengianti moteris...
 |
| D.Michelevičiūtė „Mano mylimas prieše“ filmavime |
Dažnai man besifilmuojant kildavo klausimų ir aš režisieriui sakydavau, kad taip, kaip mano personažas, aš niekada neišdrįsčiau pasakyti. O režisierius atsakydavo, kad taip pasakytų Liusė. Aktorius visada turi būti klusnus režisieriui, nes režisierius mato visumą ir žino, kaip visi komponentai susisies. Mano vaidmenyje yra drąsių žodžių, tiesmukiškumo, kurio aš gyvenime vengčiau.
Mano personažas Liusė ieško pozityvaus santykio su žmonėmis ir su pasauliu, yra geranoriška, nuoširdi, atvira ir tiesi – frazių nevynioja į vatą. Jos personažas yra iš tos kartos, kurią yra palietęs hipių judėjimas.
Esate sakiusi, kad iki šiol Jums dažniausiai tekdavo vaidinti intrigantes. Kaip manote, kodėl?
Aktoriui visada įdomiau vaidinti neigiamą personažą, nes jis turi daugiau spalvų, yra sodrenis, jo charakterio briaunos aštresnės. Esu sukūrusi ir kitokių vaidmenų – filme „Nereikalingi žmonės“ buvau trapi, pažeidžiama verslininko Sauliaus Sipario žmona Dora, tikra namų pelė. Labai smagu, kai gaunu vaidmenis, kurie yra skirtingi. Vaidinant tokio paties tipo personažus slypi pavojus, kad prilips koks nors charakterio bruožas – žmonės aktorių ima tapatinti su personažu. Kartą būdama Kaune sulaukiau komentarų, kad gyvenime esu visiškai kitokia, negu mano personažas iš vieno serialo. Tai yra tiesa, bet toks mano darbas, tuo mano profesija ir įdomi.
Esate ne tik aktorė, bet ir režisierė – sukūrėte spektaklį „Neparašyta vasaros istorija”. Ar režisūra yra aukštesnis karjeros laiptelis negu aktorystė?
 |
| D.Michelevičiūtė Kaune pristatys savo pirmąjį režisuotą vaidinimą |
Žmonės dažnai vertina ir sako: „O, matai, jis režisierius...“ Kokia to potekstė aš nežinau. Aš taip nesakyčiau ir aktorystės su režisūra neskirstyčiau hierarchiniu principu, o dėčiau lygybės ženklą. Manau, kad tai yra adekvačios profesijos, kurios reikalauja truputėlį skirtingų sugebėjimų. Norėčiau akcentuoti, kad teatras yra komandinis darbas – žmogus, su kuriuo dirbama, praturtina. Teatras nėra tapyba, kai menininkas pasiėmęs dažus gali piešti – čia yra būtina komanda, nuo kurios priklauso visa sėkmė. Režisierius be aktoriaus būtų niekas, kaip ir aktorius būtų niekas be režisieriaus.
Jūs nesate iš tų aktorių, kurios dažnai šmėžuoja televizijos ekrane. Galbūt manote, kad televizija – pigus būdas išpopuliarėti, o gal tikite, kad dažnai šmėžuojant televizijoje aktorius gali greitai atsibosti?
Iš tikrųjų jau seniai buvau toje vaizdų dėžėje. Turbūt nevertinu nei taip, nei taip. Kai dalyvavau laidoje „Pagauk kampą“, daugelis žmonių apie mus, kaip aktorius, iki tol nieko nežinojo. Aktorius teatre gali dirbti 10-15 metų ir niekas, išskyrus tą terpę žmonių, kuri lankosi teatruose, apie jį nebus girdėję. Televizija duoda momentinį populiarumą. Manau, kad padidėjęs populiarumas gali paskatinti daryti ir mažiau populiarius darbus. Norėčiau, kad šitas mano darbas televizijoje atviliotų daugiau auditorijos į mano šokio, muzikos ir poezijos spektaklį, kurie, žiūrint iš vartotojiškos pozicijos, yra nelabai populiarūs žanrai.
Kokie įvertinimai jums yra svarbiausi – apdovanojimai už pasiekimus kūryboje, o gal draugų, giminaičių komplimentai?..
 |
| D.Michelevičiūtė |
Vienareikšmiškai – draugų įvertinimai, tačiau man visados yra svarbiau kritinės pastabos, tai man yra neįkainojama. Kartą, kuomet viešėjau kūrybinėse dirbtuvėse Zalcburge, vienas austrų režisierius davė pastabą. Jis sakė: „Šypsokis, dėkok, bet niekuo netikėk“. Objektyvumas yra slidus dalykas, ypač šiame darbe. Apdovanojimai džiugina širdį, nes tada tampa aišku, jog žmonės pamatė ir įvertino darbą, tačiau likimo ironija yra tokia, kad geriausi darbai lieka neįvertinti.
Kokia veikla be filmavimosi seriale šiuo metu užsiimate?
Dirbu Nacionaliniame dramos teatre, vaidinu spektakliuose „Marija Stiuart“, „Pepė Ilgakojinė“, „Našlė“, Oskaro Koršunovo spektakliuose „Įstabioji ir graudžioji Romeo ir Džiuljetos istorija“, „Vaidinant auką“, Andželikos Cholinos spektaklyje „Moterų dainos“, esu spektaklio „Neparašyta vasaros istorija“ režisierė ir aktorė...
Ar šiuo metu vis dar rašote knygą? Kokia ji bus, kada pasirodys?
Taip, ji vis dar rašoma. Daug kas knygoje pradeda senti, kas buvo parašyta 2004 metais ima atrodyti naiviai. Dirbu, rašau, fiksuoju įvykius, bet neturiu jokio vadinamo deadline'o, niekas manęs nespaudžia ir neskubina baigti darbo. Apie ką bus knyga? Kai išeis, tada paskaitysite ir pamatysite (juokiasi). Šiai knygų mugei nespėjau, bet gal per metus sukurpsiu... (šypsosi).
Seriale „Mano mylimas prieše“ vaidinate virtuvės šefę, realiame gyvenime irgi mėgstate sukinėtis virtuvėje. Ar šiame skubančiame gyvenime visada randate laiko savo pomėgiams? Kokiais patiekalais nustebinate į namus užsukusius svečius?
Savo mėgstamiems pomėgiams mes visados randame laiko. Savo firminiais patiekalais įvardyčiau trintą moliūgų sriubą su česnakais, taip pat – marinuotą žalios lašišos filė. Ją ruošiu labai paprastai – lašišą reikia apibarstyti šaukštu cukraus, šaukštu druskos ir viską palaikyti pusę dienos kambario temperatūroje. Tai yra lietuviškas suši variantas, kuris man labai patinka.
Esate aktorė, režisierė, kulinarė, puikiai mokate šokti... Gal dar liko sričių, kuriose norėtumėte išmėginti savo jėgas?
D.Michelevičiūtė serialo pristatyme
Ne, aš dabar klausiu Dievo, ką jis norėtų, kad dėl jo padaryčiau. Man jau užtenka saviraiškos, norisi padaryti ką nors kilnaus.
Ar turite su kuo dalytis kūrybos džiaugsmais?
Asmeniniame gyvenime? Ne (kvatojasi). Bet turiu visą savo komandą, savo spektaklių žmones, su kuriais dalinuosi savo džiaugsmais.
Anksčiau sakėte, kad neturite socialinio inkaro (šeimos, vyro, vaikų), kuris įteisintų Jus kaip moterį. Ką apie tai mąstote šiuo metu?
Dabar apie tai nemąstau. Pastaruoju metu dažniausiai susimąstau apie gyvenimo prasmę. Dabar meldžiu Dievą, kad jis man apšviestų protą ir nurodytų, ką gražaus galiu padaryti dėl kitų žmonių.
