Kaip rašoma pranešime spaudai, Domo, Tomo ir Upės šįsyk laukia nelengva užduotis – užbėgti už akių seniems priešams, kurie nori pakenkti Miestamiesčio mokykloje rengiamam kompiuterinių žaidimų turnyrui. Taigi naujausioje knygoje Tomas Dirgėla sujungia tai, ką jo skaitytojai mėgsta labiausiai – detektyvus ir kompiuterinius žaidimus. Būtent apie tai naujausiame pokalbyje ir pasakoja rašytojas.
„Kompiuterinių žaidimų turnyro byla“ – penkioliktoji detektyvų Domo ir Tomo byla. Penkiolika – tam tikra sukaktis. Pirmoji knyga pasirodė prieš 8 metus. Kaip per tą laiką augo ir keitėsi knygos personažai ir tu pats kaip rašytojas?
Su knygos personažais iškilo nemenka problema – Domas, Tomas ir Upė jau aštuntus metus eina į tą pačią ketvirtą klasę, tad baisu net pagalvoti, kiek jiems bus metų, kai baigs mokyklą! Labai tikiuosi, kad tai netrukdys jiems įstoti į universitetą ir įgyti norimas specialybes. Net jei brandos atestatą gaus sulaukę 60-80 metų. Nepaisant to, visų trijų charakteriai šiek tiek keitėsi. Domas, Tomas ir Upė supanašėjo. Kaip ir gyvenime, kai ilgai bendraudami žmonės vieni iš kitų perima tam tikras savybes. Dar sumažėjo meilės reikalų, Tomas rašo vis mažiau eilėraščių. Bet ką padarysi, kai aplink tiek pavojų, meilė lieka tik laisvalaikiui, o ką trijulė veikia, kai netiria bylų, jau ne mano reikalas. Duokim jiems šiek tiek privatumo.
Man, kaip rašytojui, tos penkiolika knygų davė tikrai daug – naują automobilį, naujus namus, keturias poras batų… Ai, dar tie visi dvasiniai dalykai, kuriuos rašytojas būtinai turėtų paminėti. O šiaip, kai rašiau pirmą „Domo ir Tomo“ knygą, man tai buvo eilinis darbas, nelaukiau kažkokių neaiškių mūzų. Tai lygiai taip ir dabar – klaviatūra, laikmatis, kokios keturios valandos per dieną ir po 2–5 dienų leidyklai siunčiu dar vieną rankraštį.
Taigi esi labai produktyvus rašytojas, tačiau, spėju, kad iššūkių vis tiek kyla? Gal tenka susidurti su kūrybinėmis krizėmis? O gal skaitytojų kritika neleidžia užmigti naktimis?
Kūrybinės krizės mane aplankytų tik tuo atveju, jei rašymą lemtų visokie mistiniai įkvėpimai, jei gaudyčiau juos miške besiklausydamas čiulbančių paukštelių ar bandyčiau nustverti stebėdamas saulėlydžius ir gerdamas metų arbatą. Viskas pasibaigtų keliomis erkėmis ar dažnu bėgiojimu į tualetą nuo tiek arbatos.
Vienintelė krizė – išsikrovęs kompiuteris ir mirtina tyla aplink, nes rašymui man reikia triukšmo ir veiksmo, prie kurių kažkada pripratino mano vaikai. Jie nelankė darželio ir, kai rašiau pirmąsias knygas, šūkavo, dainavo aplink ir lipo ant galvos. Šiandien knygas rašau kavinėse, prekybos centruose, maisto ar baldų parduotuvėse – kuo daugiau dirgiklių aplink, tuo geriau rašyti.
Kompiuteriniai žaidimai tavo knygose atsiranda vis dažniau. Atskleisk, ar Dirgėla – rimtas kompiuterinių žaidimų lošėjas?
Kompiuterinius žaidimus žaidžiu dėl kelių priežasčių. Su savo vaikais taip leidžiame laisvalaikį, nes tikiu, kad žaidimai, ten kylantys iššūkiai ir pastangos juos įveikti mus suartina. Taip pat noriu palaikyti ryšį su skaitytojais – su jais kartais irgi pažaidžiam. Kartais, kai vaikai užmiega, žaidžiu vienas. Įsijungiu naujausias žaidimų versijas – tai, ko vaikystėje negalėjau sau leisti. Dabar bandau atsigriebti su kaupu!
Vaikai spėjo pamilti tavo naują knygų seriją apie Minecraft žaidimą, netrukus pasirodys trečioji šios serijos knyga. Kodėl būtent šį žaidimą pasirinkai? Ar daug valandų praleidai žaisdamas ir gilindamasis į žaidimo detales?
Buvo metas, kai dėl vyriausių dirgėliukų kasdienių pasakojimų apie Minecraftą šį žaidimą sapnuodavau naktimis, o skaitytojai per renginius klausdavo, ar neplanuoju rašyti apie kokį nors kompiuterinį žaidimą. Rašau šiuolaikiniams vaikams ir domiuosi, kuo jie gyvena, tad neliko nieko kito, kaip mano vaikų perduotas žinias sujungti su skaitytojų norais. Rašydamas pirmąją knygą daug konsultavausi su savo vaikais, o pabaigtą rankraštį perskaitė ir vienas mylimiausių Lietuvos vaikų youtuberių, Minecrafto specas Edvisss.
Esame linkę linksniuoti kompiuterinių žaidimų žalą vaikams – žaidimai suryja daug laiko, kenkia sveikatai, vėliau sunku vaikus sudominti veiklomis ne ekranuose. Pažiūrėkim iš kitos pusės – ko vaikai gali pasisemti iš kompiuterinių žaidimų?
Pastebėjau, kad mano vaikai žaisdami daro kelis dalykus vienu metu – ne tik žaidžia, bet ir kalbasi su kitais žaidėjais, kažką strateguoja… Mūsų gyvenime, kuris tik greitėja, mokėti vienu metu kokybiškai atlikti kelis dalykus – didelis pliusas. Labiausiai gaila, kad nemažai daliai mokytojų ar kitų su vaikais dirbančių specialistų kompiuteriniai žaidimai tebėra laiko švaistymas. Nors net ir tas pats Minecraftas, pasirinkus skirtingus režimus, gali lavinti daugybę dalykų, pavyzdžiui, matematikos žinias, vaizduotę ar supratimą, kaip panaudoti vienas ar kitas gamtoje randamas medžiagas. Beje, neseniai skaičiau straipsnį, kad šis žaidimas padeda susirasti draugų autizmo bruožų turintiems vaikams. Taigi šiandien kompiuteriniai žaidimai – ne tik pramoga. Deja, ne visi suaugusieji tai supranta.
Grįžkime prie „Domo ir Tomo“, nes ne vienas vaikas tave pirmiausiai pažįsta kaip „Domo ir Tomo“ knygų autorių. Pasirodžius „Dingusio Dirgėlos bylai“ buvo ir besibaiminančių skaitytojų – negi tai serijos pabaiga ir nebebus ką skaityti. Dirgėla atsirado, o kokia ateitis laukia Domo, Tomo ir Upės? Ar galime nuraminti skaitytojus geromis žiniomis?
Vienareikšmiškai – šviesi ateitis! Nors pasirodė jau penkiolikta dalis, bet ši trijulė tik dabar pradeda kelią didžiojo populiarumo link. Ir labai džiaugiuosi, kad Domas, Tomas ir Upė iki to atėjo natūraliai, o ne klijuodami savo atvaizdus ant visų iš eilės maisto produktų ar kitų ne pačios aukščiausios kokybės prekių.
Nuolat bendrauji su skaitytojais. Esi ne kartą sakęs – vaikai prašo, Dirgėla rašo. Kokių prašymų dažniausiai sulauki iš skaitytojų?
Kol skaitytojai lauks ir vis prašys naujų knygų, o tėvai žinutėmis ar gyvai dėkos už tai, kad vaikai pamėgo skaityti, tol rašysiu! O prašymų būna pačių įvairiausių – nuo pasiūlymų parašyti knygą apie dingusį batą, atvažiuoti į svečius atsigerti arbatos ar sudalyvauti vestuvėse iki jautrių prašymų parašyti detektyvą apie pradingusį tėtį, kuris jau kelis mėnesius nesugrįžta namo, ar istoriją apie netikėtai atsigavusį partrenktą mylimą šuniuką, kurio prieš kelias dienas vaikas iš tikrųjų neteko.
Kaip atrodo rašytojo vasara? Ar Dirgėla bent kartais nerašo ir atostogauja?
Mylimas darbas niekada nesidomi, kokia šiandien savaitės diena ar koks metų laikas. Susirask mylimą darbą, ir tau niekada nebereikės dirbti. Žalia žolė, bet ne žolė, su uodega, bet ne… Ai, čia jau mįslė. Kaip ten bebūtų, esmę pagavot!
