„Metai buvo pilni įvykių, jie tokie net... sakyčiau, išprotėję! Jau ankstesni buvo vau, bet šie – visiškai kreiziški!“ – 15min dar kelias dienas prieš gimtadienį sakė Donata.
Po ilgų Londone praleistų metų ji galiausiai grįžo į Lietuvą. Ar ilgam? Ir pati nežino. Kaip juokiasi – bent jau lova, drabužiai ir lagaminas kol kas liks čia, o kur vėliau vėjai nuneš, nieko čia ir nepriplanuosi...
– Užsiminėte, kad gimtadienio šiemet nelabai laukėte. Kodėl?
– Norėjau ramaus pasisėdėjimo. Maniau, kad apskritai jo nešvęsiu, tačiau draugės dar likus porai savaičių pradėjo klausinėti – kur ir kaip švęsime? Sakė, kad negalima gimtadienio nepaminėti! Na, galvoju, negalima, tai negalima – tuomet teks ką nors sumąstyti...
Iš tiesų dabar gyvenu visai ne tais rūpesčiais. Kol kas niekur nedirbu, dar bandau užsibaigti darbus, kuriuos parsivežiau iš Londono. Toks ramybės laikas.
Tačiau tą ramybę draugės norėjo sudrumsti, todėl teko organizuoti vakarėlį. Tiesa, pirminis planas irgi nepavyko – ketinau pasikviesti svečius į namus, tačiau užsisakiau naujus baldus, o juos pristatė brokuotus, todėl laukiu naujų ir neturiu sofos. Galiausiai nusprendžiau – nueisime visi į kavinę.
Man pačiai toks vangus gimtadienio laukimas taip pat neįprastas – anksčiau darydavau grandiozinius vakarėlius, vėliau – su keliomis draugėmis turėjome tradiciją gimtadienio proga visos išvykti į užsienį, ankstesnius mano gimtadienius šventėme Venecijoje, Barselonoje.
Bet dabar norisi kitaip. Norisi ramiau.
– Esate iš tų moterų, kurios sureikšmina savo amžių? Skaičiuojate bėgančius metus? Nebėgate nuo jų?
– Dabar man toks periodas, kai net nežinau, kiek man metų. Ir čia absoliuti tiesa! Neseniai Anglijoje buvau pametusi savo kreditines korteles. Paskambinau į banką užsisakyti naujų ir kai manęs atstovė paklausė, kiek man metų, pusę minutės ragelyje stojo tyla – nuoširdžiai pasimečiau ir nežinojau, ką atsakyti. Tuomet teištariau – gal galite manęs paklausti kito klausimo?
Visi sako, kad po 30-ties ateina kažkoks „bum“, kad viskas pasikeičia, ir tai yra absoliuti tiesa! „Bum“ tikrai buvo, tačiau jis toks teigiamas! Toks išgrynintas. Viskas mano gyvenime pakrypo į teigiamą pusę, viskas kažkaip organiškai atrado savo vietas.
Šiaip metų neskaičiuoju, kasmet reikia pagalvoti, kiek čia man sueis. Man įprastai niekas neduoda 32-ejų, todėl sakau, kad man tiek, kiek duoda – dažniausiai mažiau nei 30.
Nors širdy man – maždaug 26-eri ir šis periodas – labai žavingas. Tai toks amžius, kai jau pradedi apie gyvenimą mąstyti brandžiau, nors vis dar esi valiūkiškas, net kiek išprotėjęs žmogiukas.
Todėl sakau – visiškai nesvarbu, ką išduoda pasas, daug svarbiau, kaip jautiesi. Kita vertus, jau pradedu pastebėti raukšles. Ir nors jų kiti nemato, jos mane jau erzina (juokiasi.)
– Grožio procedūros šiais laikais daro stebuklus. Kiek dėmesio skiriate išvaizdai?
– Nesu iš tų, kurios labai rūpintųsi savo išvaizda. Mano draugės kaip išprotėjusios visokius kremukus naudoja, visokias injekcijas, viską. O aš kažkaip ne... Naudoju tik drėkinamąjį kremą ir tą patį ne nuo raukšlių, o patį paprasčiausią. Man svarbu drėkinti odą, o daugiau...
Manau, kad neretai nutinka priešingai – kuo daugiau visko ant savęs tepsi, kuo daugiau visokių procedūrų darysi, tuo blogiau bus.
Aišku, kitos moterys visuomet atrodo gražiau, tačiau turbūt visuomet žolė kito kieme žalesnė. Mes gal tiesiog nemokame vertinti to, ką turime ir dėl grožio neretai pametame galvas.
– Grožio stereotipus griovėte ir dalyvaudama „Dydžio (r)evoliucijoje“. Nuo projekto finalo praėjo jau šiek tiek laiko, kaip šiandien, atslūgus aistroms, vertinate savo dalyvavimą?
– Projektas man davė labai daug. Jau maniau, kad nebeturiu, kaip perlipti per save, tačiau paaiškėjo, kad turiu. Ir dabar galiu drąsiai pasakyti – po „Dydžio (r)evoliucijos“ manęs jau niekas nebenustebintų, nieko nebebijau, dabar galiu padaryti bet ką.
Žinoma, reakcijų buvo visokių. Įdomu ir tai, kad neigiamų buvo daugiau nei teigiamų. Tačiau aš kaskart, jei kur rodausi, jei kalbu viešai, visuomet stengiuosi įkvėpti pozityvios energijos.
Pats projektas buvo labai pozityvus. Tačiau labai liūdna, kad šiandien suprantu, jog žmonės vis dar bijo būti pasmerkti visuomenės, net jei palaiko plius dydžio modelius, bijo apie tai kalbėti, bijo būti nepopuliarūs, vis dar yra susikaustę.
Man džiugu, kad išlikau savimi. Ir jei įkvėpiau kitas moteris – tai jau pergalė. O ir pažįstami, artimieji po projekto į mane ėmė žiūrėti kitomis akimis – parodžiau jiems, kad nieko čia stebuklingo neįvyko, nieko baisaus, nieko žeminančio, nelegalaus ar tragiško.
Nors, neslėpsiu, teko labai skirtingų nuomonių išgirsti... Bet atsijojau grūdus nuo pelų, išsigryninau tikrų draugų ratą.
– Projekte užėmėte antrą vietą. Gal po to jau ir kokių naujų galimybių atsivėrė? Gal sulaukėte darbo pasiūlymų?
– Deja, Lietuvoje plius dydžio modelis vis dar neegzistuojantis. Nebuvo taip, kaip po jo pradėjo kristi pinigų kalnai, nauji projektai, pasiūlymai – tikrai ne.
Londone modeliu dirbu nuo senų laikų, ten mane vis kas susiranda. Esu užsiregistravusi keliose agentūrose, kartais pakviečia kokioms reklamoms. Štai, ir dabar sausio 1-ąją skrendu į Londoną, manęs laukia fotosesija vienam komerciniam projektui, ten bus tokia spaustuvės reklama.
Turiu minčių ir ateities projektams, jei pavyks – laukia šis tas įdomaus, esu sumąsčiusi jungti madą ir muziką, noriu viską suderinti.
Nors šiaip man keista, kad daugelis Lietuvoje vis dar baidosi plius dydžio modelių. Juk mes nieko nesakome tiems, kurie 24 valandas praleidžia sporto salėje, todėl kodėl jie piktinasi mumis? Svoris, kūno formos – kiekvieno žmogaus asmeninis pasirinkimas, jį reikia gerbti.
– Pastarieji metai jums apskritai buvo labai permainingi, daug visko įvyko. Grįžote į Lietuvą, dalyvavote projekte – turbūt tikrai galima metus vadinti išskirtiniais.
– Tiesa. Visi metai buvo pilni įvykių, jie tokie net... sakyčiau, išprotėję! Jau ankstesni buvo vau, bet šie – visiškai kreiziški! Vos pagalvodavau, kad viskas po truputį stojasi į savo vietas, tampa stabilu, vėl kas nors netikėto atsitikdavo. Rodos, daryk nedarius, kas nors vis tiek likimą apverčia aukštyn kojomis.
Ėmiau suprasti, kad nieko negaliu planuoti 100 procentų. Nors tai gal savotiškai ir žavi – niekuomet nežinau, kokių staigmenų likimas pateiks.
Žinoma, buvo ne tik pakilimų, bet ir duobių. Ir giliausios jų būna tuomet, kai mane pagauna mano liga – nerimo, panikos priepuoliai. Tuomet, atrodo, kad taip sunku išsikapstyti... toks dugnas! Dažnai, kai man būna paūmėjimas, iš gyvenimo iškrenta 3–4 dienos. Tuomet jaučiuosi šlykščiai, suvokiu, kad nors noriu ką nors veikti, tačiau fiziškai neturiu jėgų, negaliu persilaužti, kad sėdžiu namuose ir negaliu iš jų išeit.
Iš tų duobių išlipti reikia pastangų, tačiau išmokau susigyventi su tuo. Net juokauju, kad nesunku suprasti, kada mano nuotaika gera – tuomet į socialinius tinklus keliu visokias nuotraukas, dalinuosi smagiais dalykais. O jei tylu – veikiausiai guliu lovoje ir žiūriu filmus.
– Užsiminėte, kad po „Dydžio (r)evoliucijos“ jau nebežinote, ar kas nors gyvenime jums galėtų tapti iššūkiu. Kad jau nieko nebebijote. Ar tikrai?
– Na, ne visai. Dar labai bijau vabalų (juokiasi.). Neįsivaizduoju savęs paimančios vabalą į rankas, o jei dar vorą – išvis, aaa! Be šansų! Labai bijau.
Čia tokia gal fizinė baimė, turiu keletą ir psichologinių, nors jos šiek tiek susijusios su kitais reikalais. Kita vertus, manau, kad gal ir nereikia visų tų baimių atsikratyti, reikia ką nors pasilikti – juk tai jausmas.
Ar dalyvaučiau dar kokiame naujame iššūkių projekte, nežinau. Buvo laikas, kai puldavau į balą negalvodama, kad sušlapsiu. Paskui ėmiau vertinti atsargiau – maniau, kad neverta šokti į balą negalvojant, kad galbūt dar ir skėtį verta pasiimti, nes netikėtai gali užklupti lietus.
Tačiau dabar vėl ėmiau galvoti priešingai – vėl norisi šokti į tą balą... Projektas pramušė manyje tuos subrendusio žmogaus ledus, iš naujo išlaisvino šiek tiek vaikiškumo – tik turint jo galima pasiekti svajones ir tikslus.
Kita vertus, vadovaujuosi tuo, kad jei nebelsi į duris, jei nebaladosi pati – niekas jų neatidarys. Todėl jei ko nors norisi – reikia daryti, bandyti, nebijoti, veikti.
– Ko pati sau palinkėtumėte gimtadienio proga?
– Tiesiogine to žodžio prasme – stiprybės gyventi. Ypač šiais laikais, kai visi vieni kitiems lipa per galvas, kai tenka kasdien konkuruoti, kasdien prisitaikyti prie šiuolaikinių technologijų.
Nenoriu aptingti. Aptingti visomis prasmėmis. Džiaugiuosi, kad dabar dauguma mano draugų – 20–25 metų amžiaus. Jie daugeliu atveju yra penkiais žingsniais priekyje, nei aš, tačiau bendraudama su jais neleidžiu sau nuleisti rankų. Jie mane įkvepia nenustoti būti jauna, veržlia, įkvepia stiprybės gyventi ir nustumti visus „ai, tiek to“ į šoną.
