Linksmai su svečiais šnekučiavosi maestro Donatas Katkus, pripažinęs, kad nuolat vis pažiūri LTV2. Paklaustas, kodėl, jo nuomone, kultūros eteryje likę taip mažai, o komercijos ir populiariosios kultūros taip daug, profesorius tikino, esą nėra ko stebėtis. „Tokia mūsų visuomenė. Joje yra 65 procentai kvailių, tik likę normalesni. O jei žvilgteltume į reitingus, viskas akivaizdu. Pasaulis ir kultūra vystėsi ne dėl masių, o dėl smegenų. Smegenis nuo pat pradžių nedaug žmonių turėjo. Toks kanalas reikalingas, bet jis skirtas smegenims, ne masėms“, – žodžių į vatą nevyniojo D.Katkus.
Paties maestro vadovaujamas Šv.Kristoforo kamerinis orkestras bene visuomet renka pilnas klausytojų sales, tačiau maestro tikino nežinantis, kodėl per televiziją rodoma kultūra žmonių nedomina. „Vyksta keisti procesai. Žmonės visko atsivalgę. Mes kartą atvažiavome į Anykščius, surinkome sausakimšą salę, mus mylėjo ir šlovino. Vėliau priėjo organizatoriai sako: „Žinot, vakar čia buvo Radžis ir tik 7 žmonės nusipirko bilietus...“ Įsivaizduojat! Aš buvau pritrenktas ir net nesidžiaugiau. Reikia visokių“,– svarstė dirigentas. Jis nepraleido progos ir papokštauti – sakydamas, kad Lietuvoje kultūrai perspektyvos nėra D.Katkus žadėjo su orkestru pabėgti į Ispaniją.
„Mūsų vilties kanalas“
Vakaro metu į susirinkusiuosius kreipęsis Lietuvos radijo ir televizijos vadovas Audrius Siaurusevičius tikino, kad jam širdžiai mielas vieno iš kultūros žmonių pasakymas, jog LTV2 – „Mūsų vilties kanalas“. „Antras kanalas pačiame krizės įkarštyje savo transliacijų laiką padvigubino. Anksčiau transliuodavome programą nuo pietų, o dabar nuo pat ryto iki vėlyvos nakties“, – sakė A.Siaurusevičius. Jis pripažino, kad antrajame kanale praktiškai neliko autorinių laidų, tačiau, anot jo, atsirado proga nupūsti dulkes nuo sukaupto kino archyvo, kurio nemaža dalis Lietuvos televizijoje saugoma po to, kai buvo sugriauta Lietuvos kino studiją.
Kadangi dauguma lipusių ant scenos skaitė eiles, ši užduotis teko ir A.Siaurusevičiui. Atsiprašęs, kad pamena vos kelias eilutes jis skaitė, kaip pats sakė, dar mokyklos laikais perskaityto eilėraščio apie meną ištrauką. Paskutiniai jo žodžiai „Kad skaudžiai gera valkatas priglaust...“ sudėtingo Lietuvos kultūros finansinio gyvenimo kontekste nuskambėjo itin ironiškai. Pasigirdus publikos juokui A.Siaurusevičius suskubo patikinti, kad jokių dviprasmybių galvoje neturėjo.
Šventinio renginio „Kai mūzos prabyla...“ metu į sceną lipo muzikai ir menininkai, eiles skaitė vakaro vedėjas, aktorius Andrius Bialobžeskis, poetas Algimantas Baltakis, aktoriai: Dalia Michelevičiūtė, Sigitas Jakubauskas, Algirdas Latėnas, „Trupė liūdi“, fortepijonu skambino Kasparas Uinskas, arfa – Liucilė Uršulė Vilimaitė, dainą dovanojo solistė Gintarė Skėrytė, Edmundas Seilius ir kiti.
