TAIP PAT SKAITYKITE: Donatas Montvydas su UNICEF misija po paros kelionės pasiekė Malavį
Antrą dieną UNICEF misijoje Malavyje man labiausiai įsiminė futbolas. Malavio vaikai tokie greiti ir judrūs, kad sunku paskui juos suspėti, bet... aš ir mano komanda laimėjome prieš Ričardą (Doveika – red.)ir jo būrį – 3:0, „sausai“!
Nugalėjome nepaisant to, kad Ričardas išmetė kamuolį į savo pusę. Tai mano komandai nesutrukdė laimėti. Be to, Ričardas dar penkis kartus lietė kamuolį ranka. Pergalė prieš Ričardą – mano misijos pasiekimas. Didžiuosiuosi kiekvieną dieną (pasakodamas apie futbolą, Donatas visą laiką juokiasi).
Laisvu laiku rodžiau vaikams savo turo nuotraukas, vaizdo klipus, savo šeimą. Jie žiūrėjo išsižioję, bet, matyt, vaikai stebėjosi ne tiek tuo, kad aš dainuoju, o dėl to, kad jie nėra matę tokių telefonų.
Vis dėlto didžiausią įspūdį susitikus su Malavio vaikais man paliko mito paneigimas. Maniau, kad Malavio vaikai yra labai nelaimingi. O dabar sakyčiau, kad iš jų net galima pasimokyti laimės... Na, gal ir negalima, bet man atrodo, kad jie laimingesni nei mes, nors mes turime sąlyginai viską.
Čia gyvenantiems žmonėms reikia trijų elementarių dalykų, kurie nuo jų nepriklauso, o priklauso nuo pinigų. Tai maistas, medicina ir mokslas. Nuo to priklauso jų gyvybė ir ateitis. Tačiau, nors ir neturi šių dalykų, atokiame Malavio kaimelyje sutikti žmonės man nepasirodė nelaimingi. Jie man įvardijo, kad jų laimės skalėje vaikai ir šeima užima pirmą vietą.
Man teko susipažinti su šeima, kurioje auga šeši vaikai. Išvydau tos šeimos dienos rutiną ir susipažinau su jų baimėmis. Viskuo pasidalino mama. Nors šeimyna gyvena tikrai skurdžiai ir vargingai, mama džiaugiasi kasdien galėdama matyti savo augančius vaikus. Tai yra svarbiausia jų laimės skalėje ir jie laimę pagal tai matuoja. Neturėdami medicinos, vaistų, švietimo, jie daro viską, kad išmaitintų šeimą ir kad turėtų vaikus šalia savęs.
Būnant šeimoje, man spontaniškai kilo mintys ir apie savo vaikus, savo šeimą. Galvojau, kas būtų, jeigu būtų. Nors suprantu, kad tautos ne veltui atsiduria, kur atsiduria, aš puikiai suprantu, kad tas pats gali įvykti ir mano šalyje – karas, badas, cheminis ginklas... Tie vaizdiniai man kilo ir jie sukėlė atjautą. Žinoma, klausantis tų istorijų, nesinori įsileisti svetimų žmonių energijos, reikia ją riboti.
Tačiau mano misija – išklausyti. Dėl to klausiau mąstydamas logiškai, mažiau emociškai. Čia tokių šeimų labai daug ir jei tą jų nerimą bei stresą įsileisiu, žinau, tai pakenktų ir man pačiam. Bet labai svarbu suprasti, kad reikia veikti, organizuoti lėšas, nes čia tikrai reikalingi pinigai. O jei aš verksiu ar pratrūksiu ašaromis, vargu ar jiems padėsiu.
Sutiktos šeimos tikslas nebuvo mane sujaudinti. Jos tikslas – papasakoti mūsų žmonėms apie savo bėdas, o mano tikslas – patvirtinti jums visiems tų šeimų istorijas. O tas mano paliudijimas juk gali motyvuoti surinkti telefono numerį, atsiųsti SMS ir paaukoti dešimt centų per dieną.
Kaip minėjau, šios dienos susitikimas man sukėlė atjautą, o man tai yra labai svarbi vertybė. Per atjautą atrandu ryšį su žmonėmis. Be atjautos tik paviršutinį ryšį gali užmegzti. Pirmiausia, ryšį su žmonėmis aš atradau per muziką. Muzika man yra forma, padedanti užmegzti tą ryšį, o kad jis pasiliktų, turi būti vertingi faktoriai, kurie ryšį išlaikytų ir didintų. Į tuos faktorius įeina atjauta, atsakomybė, požiūris.
Tapk nuolatiniu UNICEF rėmėju
1469 – siųsk žinutę su žodžiu VAIKAMS.
Tik 10 centų per dieną (3 eurai per mėnesį) gali išgelbėti vaiko gyvybę.
TAIP PAT SKAITYKITE: Kunigas Ričardas Doveika su kitais UNICEF misijos dalyviais pasiekė Malavį ir dalinasi pirmais įspūdžiais
