Esate vienas pirmųjų mūsų šalies plastinės chirurgijos specialistų. Kaip keitėsi jūsų pacienčių požiūris į skalpeliu atliekamas procedūras?
Požiūris darėsi vis liberalesnis. Žmonės atsikratė pačių susigalvotų tabu, daugelis ėmė amerikoniškai mąstyti, kad įvaizdis – itin svarbi komercinio pasaulio dalis ir sėkmės garantas: jei gerai atrodai, lengviau randi perspektyvų darbą, greičiau sutinki tinkamą vyrą (ar žmoną). Skirtingai nuo Vakarų, Lietuvoje į grožio chirurgą kreipiasi jaunos moterys, nesulaukusios nė trisdešimties.
Mano požiūris gana paprastas: jei moteris turi labai mažas krūtis, jas tiesiog būtina didinti, o jei pakankamo dydžio (tokio, kad ir ji pati ir mylimasis patenkinti), tada – kam?
Taigi, galima numanyti, kieno pusėje yra vartojimo galia. Amerikoje poreikius diktuoja valstija, kurioje gyveni: vienokie grožio standartai egzistuoja rytinėje pakrantėje ir visiškai kitokie – vakarinėje. Artėdami prie Holivudo matome, kad moterys implantų turi vis daugiau. Karjerą pradėjau Šiaurės Karolinoje, kur atvažiuodavo daug kanadiečių.
Tai itin kultūringa ir išsilavinusi publika. Teksase, Nevadoje, o ypač Kalifornijoje pacientės nepalyginti išrankesnės ir reiklesnės. Ypač tos, kurios gauna vidutines ar mažesnes pajamas. Tokių itin daug buvo iki 2008-ųjų krizės, vėliau dėl finansinių sunkumų šis kontingentas sumažėjo. Lengviausia dirbti su žmonėmis, kilusiais iš Lotynų Amerikos, gyvenančiais dažniausiai pietiniuose šalies regionuose.
Jie – tikras lobis: nepriekabūs, kosmetinėms operacijoms gali išleisti paskutinius centus, pritrūkę dar ir banko kreditą ima. Negana to, tarp ispanakalbės publikos itin populiaru gimnaziją baigiančiai merginai dovanoti čekį krūtims didinti. Įdomiausia, kad tuo labiausiai suinteresuotos būna ne tiek pačios abiturientės, kiek jų mamos, kartais – tėčiai. Mano požiūris gana paprastas: jei moteris ar mergina turi labai mažas krūtis, jas tiesiog būtina didinti, o jei pakankamo dydžio (tokio, kad ir ji pati, ir jos mylimasis patenkinti), tada – kam?
Ar patys artimiausi žmonės – irgi jūsų pacientai?
Žinoma. Abu vaikai tai jau yra išmėginę. Dukra po dvidešimties pareiškė, kad nenorėtų turėti tokių raukšlių, kokių gana anksti atsirado man. Jai teko išsamiai paaiškinti, kad gyvenau epochoje, kai botoksas, implantai atrodė kažkas iš fantastikos srities. Taigi dar studijų metais dukra tapo mano paciente, o praeitą žiemą, paklausta, ko norėtų Kalėdoms, atsakė: „Botokso injekcijų!“ Dabar Monikai – dvidešimt treji, Los Andžele ji baigė įžangines medicinos studijas ir pasirinko tęsti dermatologijos mokslus.
Kažkada pasiūliau savo biure padirbėti advokato padėjėja – ištvėrė mėnesį: akivaizdu, teisė – ne jos sritis. Po studijų galės lazeriukais odą šlifuoti – tai turėtų jai tikti. O sūnus, antrakursis, aiškiai krypsta į mano kelią. Jo laukia baisūs stresai, baisios įtampos ir nežmoniškas nervų karas, nes Los Andžele plastinės chirurgijos gydytojo profesija pasiekė tokį prestižą, kad konkurenciją atlaiko tik gabios ir stiprios asmenybės.
Rungtis su kinais ar korėjiečiais, kurie tik mokosi mokosi mokosi, valgo ir miega ir kurie stodami į universitetus atsineša iš savo šalies solidžius mokslo pinigų krepšelius, nepaprasta. Jie nei baliavoja, nei sportuoja, nei į kokius koncertus eina.
Minimali socializacija turi ir pliusų, ir minusų. Kai atvykęs į JAV po kurio laiko įsidarbini prestižinėje klinikoje, kur grožio procedūrų atvyksta ir Holivudo aktorės, ir šalies prezidentų žmonos, tu esi vienas iš profesionalų, tačiau kai atidarai savo kliniką, įvaizdis ir gebėjimas bendrauti, kad tavo aukšta reputacija sklistų iš lūpų į lūpas, be galo svarbu.
Štai taip jaučiuosi gyvendamas Palm Springse, kurortiniame miestelyje, kur vilų turi ne vienas įtakingas pasaulio asmuo: nuo Billo Gateso, Larry Ellisono iki kaimynystėje įsikūrusio Leonardo DiCaprio.
Visą interviu skaitykite liepos mėnesio žurnale „Laima“.
