Aistroms aprimus, Dovilė, kolegų draugiškai vadinama Avimi, tikina nieko šia kalba nenorėjusi įžeisti – tiesiog išsakė nuomonę, o tada sulaukė ir palaikymo, ir piktų komentarų: „Žmonės mus išgirdo – ir tai gerai. Kitą dieną po ceremonijos paskambino devyni žurnalistai ir puolė klausinėti apie tai. O juk mūsų karjeroje yra buvę daug svarbesnių įvykių nei šis, bet jie nedaug kam buvo įdomūs. Pagalvojau: o ką pamanys tie, kuriems mūsų muzika patinka?.. Gal sakys, kad Avis pasielgė lygiai taip, kaip tos mergšės, pigiausiu keliu nuėjo? Suprantu, kad kartą pasisekė pasireikšti, bet toliau ir vėl muzika reikės kelią skintis.“
– Jei ne keli riebūs Egidijaus Dragūno keiksmažodžiai, tavo replika, neabejoju, būtų atsidūrusi pirmoje M.A.M.A. ceremonijos skandalų vietoje. Ilgai repetavai padėkos kalbą?
– Repetavau daug visokių kalbų, galvojau, ką turėčiau pasakyti, jei laimėtume. Kam padėkoti ir kam – ne (juokiasi). Su Viliumi-GeraiGerai esame duetas, tačiau už tai, kas nutiko, visi tampo mane. Ir nieko keisto, juk jis – vyras: protingesnis, moka patylėti, o aš... Aš egocentriška, emocionali. Kiek gyvenime turėjau bėdų, visos – tik per liežuvį. Turiu nuomonę apie viską. Tokiems žmonėms nelengva, tačiau ar tikrai sunkiau nei tiems, kurie turi ką pasakyti, bet kamuojasi ir tyli?
Neketinau nieko skandalingo sakyti, bet kai atėjome į salę ir atsisėdome į savo vietas, o aplinkui visi mano „inspiraciniai objektai“ – tokios gražios, išsidažiusios – pradėjo zuiti, nesusilaikiau... Tikrai nieko nenorėjau įžeisti, nieko pikto negalvojau. Tos merginos, apie kurias kalbėjau, man – tikrai gražios, bet juk kalbėjau apie muziką.
Po ceremonijos muzikantų bendruomenė, televizijoje dirbantys žmonės pradėjo plekšnoti per petį: „Kokia tu molodiec, kokia – drąsuolė!“ Tad kodėl esu bloga, jei pasakiau tai, ką ne aš viena galvoju?! Taip, tai buvo kategoriška, galbūt – pernelyg stačiokiška, nes paminėjau pavardes, bet luktelėkite: aš taip galvoju! Jei esate verslininkės – kurkite verslą, jei esate modeliai – demonstruokite madas, jei jūs – erotinių fotosesijų dalyvės, fotografuokitės nuogos ar šokite striptizą! Bet kam apsimetinėti muzikantėmis?!
Žinau: yra ir kita nuomonė. Skaičiau komentarus internete, ką kai kurie žmonės apie mane mano, žinau, kad vadina stora kiaule, kuri nieko nesugeba. Na, ir kas?! Tai taip pat – nuomonė!
– Nori pasakyti, ji tavęs nė kiek nežeidžia?!
– Žinoma, žeidžia – juk aš moteris! Bet mama sykį yra pasakiusi: „Arba tu ką nors keiti, arba nežliumbi dėl to, ko nesiimi keisti.“ Draugas glostė man galvą ir juokėsi: „Ką – tu kvaila, kad kreipi į visa tai dėmesį?!“ Taip, iš pradžių reagavau jautriai, bet paskui paskaičiau vieną žiauriai gerą komentarą ir supratau, kas yra svarbiausia tiesa: svorio aš bet kada numesiu – jei norėsiu, praeis trys mėnesiai ir jau galėsiu stovėti šalia lieknų gražuolių, bet štai balso iš niekur nepaimsi.
O kūno kultas? Kas suformavo šitą nesąmonę, kas nusprendė, kaip turi atrodyti žmogus? Na, taip – esu linkusi į apkūnumą, ir ką man dabar daryti? Badauti ir būti piktai? Man daug smagiau grįžti namo, sulaukti mylimo žmogaus, pagaminti jam vakarienę, kartu pavalgyti, pašnekėti, o ne nuolat galvoti, galiu tai sau leisti ar ne. Suprantu, kad estetika scenoje svarbi, bet yra tokių kaip Beth Ditto, kurios trigubai apkūnesnės nei aš ir fotografuojasi nuogos! Draugai man sako: „Avie, jei tu numesi svorio, nebebūsi tu.“ Jei norėsiu sulieknėti, apie tai ne kalbėsiu, o padarysiu. Nors gal vietoj sporto klubo geriau dainavimo mokytoją ar choreografą aplankysiu...
– Yra nemažai tokių, kurie mano, jog kalba M.A.M.A. ceremonijoje – puikiai suplanuota viešųjų ryšių akcija, juolab kad ir dabar esi kūrybinė reklamos darbuotoja.
– Taip, šis žingsnis prastas nebuvo (juokiasi). Norėjau pasakyti ką nors, kas atkreiptų į mus dėmesį. Jaudinuosi, ar mums tai padės atkreipti žmonių dėmesį, ar atsiras tokių, kurie sakys: „Šitie – geri, reikia nueiti į jų koncertą.“ Žinau: jei dažniau makaluotumės madinguose vakarėliuose, šmėžuotume televizijoje, mus dažniau visur kviestų ir nereikėtų taip rūpintis dėl klausytojų. Bet juk per save neperlipsi – man kur kas smagiau laiką leisti su draugais.
Tiesą sakant, šiek tiek gaila, kad dvejus metus grojame, ariame, bet niekas nežino, kad būtent mes apšildėme Moby, grojome prieš grupės „Morcheeba“ vokalistės Skye pasirodymą. Nedaug kas žino, kad per koncertą „Lofte“ prikabinome tiek LED ekranų, kad net Egidijus Dragūnas pasakė: „Dabar darysime taip pat, tik su daugiau ekranų.“
– Duoną valgai iš reklamos?
– Nesu patyrusi, ką reiškia gyventi iš muzikos. Esu visiškai nedisciplinuota, žmogus chaosas, todėl man gera žinoti, kad nuo devynių ryto iki šešių vakaro privalau sukurti produktą ir gauti už jį algą, o po darbo galiu mėgautis tuo, kuo degu. Man neblogai sekasi viską susidėlioti, spėti, ir, rodos, kitaip negali būti. Jaučiu, kad, sukantis vien tik muzikoje, vėliau ar anksčiau apimtų tingulys, ko nors nespėčiau ar nenorėčiau padaryti, o kuo mažiau turiu laiko – tuo daugiau spėju. Vilius-GeraiGerai taip pat negyvena iš muzikos – jis dubliuoja filmus, o kūryba užsiima naktimis.
Dirbdama reklamos agentūroje tikrai nesikankinu. Taip, kartais po darbo nebelieka minčių, jėgų kurti, bet kas žino, ar jų būtų, jei neturėčiau darbo. Galbūt tapčiau vakarėlių liūte ir kur kas dažniau jausčiausi nuvargusi?
– Papasakok, kokia buvo „GeraiGerai & Mis Sheep“ pradžia prieš dvejus metus: du jaunus kūrybingus žmones suvedė visagalis atsitiktinumas?
– Kai dirbau laikraštyje „15min“, su kolegomis sugalvojome įrašyti himną. Parašiau žodžius ir ieškojau, kur tai padaryti. Mano draugai pažinojo grupės „Happyendless“ vyrukus, tad per daug nesukdami galvos įsiveržėme į jų studiją. Vilius su jais dirbo, ir kai įrašėme dainą, jis pasakė, kad turiu gražų balsą, pasiūlė ką nors kartu įrašyti. Atsiuntė, ką buvo sukūręs, išsirinkau, kas man labiausiai patiko, įrašėme pirmąją dainą. Nukeliavome į „Opus3“ terasą, padainavome, ten sulaukėme komplimentų iš Dariaus Užkuraičio. Taip viskas po truputį ir įsisuko.
– Tada atsirado ir sceninis vardas Avis?
„Avie“ ar „Avele“ kreipiasi ir kolegos, ir kai kurie draugai. Kažkada, išgyvenus nelaimingą meilę, užėjo begalinis noras pasiseilioti, išsiverkti, todėl pradėjau rašyti interneto dienoraštį – manau, tai dar viena savotiška ekshibicionizmo forma (šypsosi). Pavadinau jį „Naktį skaičiuoju avis“ ir kai atėjau dirbti į laikraštį, kolegos puolė jo skaityti. Jau netrukus visi mane vadino Avele. Geriau nesugalvosi: esu naivi, lakstau sau po ofisą visa apvalaina, plepu – na, tokia avelė. Negi mane pavadinsi drugeliu ar scenos diva? Štai dainininkė Jazzu – diva, o aš? Palaida bala (kikena)!
– Muzika – neišsipildžiusi vaikystės svajonė?
– Nuo pat mažens buvau pamaiva: tėvai išeidavo į darbus, o aš pasiimdavau televizoriaus pultelį, atsistodavau prieš veidrodį ir maivydavausi. Taip jau susiklostė, kad muzikos mokyklos nelankiau, o kai man buvo šešiolika ar septyniolika, Pasvalyje, kur užaugau, gimnazijos muzikos mokytoja pastebėjo, kad galiu dainuoti. Dalyvavau įvairiuose konkursuose, „Dainų dainelėse“. Dvejus metus per LTV vedžiau „Mažųjų žvaigždžių valandą“, tačiau ir tada žiūrėjau, kaip kiti dainuoja, o pati ir toliau maiviausi. Nepatikėsi, bet aš iki šiol pasiimu pultelį, užsidedu ausines ir staipausi prieš veidrodį! Gal tai jau liga (juokiasi)?
Tik tada, kai susipažinau su Viliumi, mano gyvenime atsirado muzika. Ne tik atsirado, bet ir užėmė labai svarbią vietą: jau dvejus metus gyvenu principu „darbas, muzika, namai“.
– O kas namuose tavęs laukia?
– Žmogus, kuris myli ir kritikuoja, bet iš kurio nesulaukiu jokių priekaištų. Mudu kartu gyvename dvejus metus, nusipirkome butą. Aurimas kuria antivirusines programas, neturi nieko bendra su muzika, tačiau turi be galo gerą muzikinį skonį. Kai susipažinome, labiausiai mane ir sužavėjo tai, jog mūsų skonių paletė – tokia pati. Vienintelis skirtumas – Aurimas labiau laiko liežuvį už dantų. Beje, jis taip pat po M.A.M.A. apdovanojimų skaitė komentarus, tad galiu pasakyti: nepaprastai gera būti su žmogumi, turinčiu sveiką protą. Jis visą laiką juokėsi ir sakė: „Šaunuolė! Kaip gerai pavarei!“
