Paskutinėmis pavasario dienomis Dovilės Filmanavičiūtės laukia didžiulės permainos. Iki šiol visur uoliai besisukanti moteris trumpam nuo įprastų veiklų turės atsikvėpti, tačiau visiškai atsiduos naujajai – Dovilė taps mama!
Visgi panašu, kad D.Filmanavičiūtės vidinis viesulas ir toliau nenurims – kaip bebūtų keista, ji sako turinti tris kartus daugiau energijos nei įprastai. Turbūt viduje auga tikra mamos kopija...
Skaitmeninės ir turinio rinkodaros agentūros „Hook“ vadovė ir darbų pristabdyti kol kas nežada. Nebūtų Dovilė – galvoje sukasi mintys apie laukiančius projektus, štai paskutinį mėnesį ji žada... filmuotis naujoje laidoje.
„Nesakau „ne“ niekam, kas man įdomu, – 15min šypsodamasi sako ji. – O ką pliurpsiu paskutinį mėnesį, tai yra gegužę, bijau net pagalvot...“
Tačiau kol kas – ji save vadina tobula nėščiąja sužadėtiniam Aurimui Grigui, ruošiasi „paskutinėms“ atostogoms į užsienį iki vaikelio gimimo ir su jauduliu laukia naujojo gyvenimo etapo.
– Dovile, papasakok apie akimirką ir emocijas, kai sužinojai, jog laukiesi?
– Man regis, visi iš manęs tikisi didžiulių emocijų bet kokiu klausimu. Deja, šįkart turiu nuvilti. Tokios žinios sukelia didelę senelių reakciją, o mes sau tyliai užsidarėm namuose ir kikendami vienas kitam sakom: „O tai kas dabar bus?“. Tai štai mes iš tų šeimų, kurios nori kiek įmanoma ilgiau pabūti ramiai, niekam didžiulių emocijų nedemonstruojant. Labai įdomus laikas. Ir dvasine, ir fizine prasme.
– Ar tau tai buvo netikėta? O gal jau kurį laiką laukei šios žinios?
– Neslėpsiu, kad pokalbių ta tema mūsų šeimoje buvo. Labai įdomu, nes lyg ir kalbiesi, jog gal jau pats laikas, bet lyg ir viską palieki savai eigai, nieko neskubindamas. Tai į klausimą, ar likimas egzistuoja ir ar įmanoma prisišaukti geras naujienas, jei jos tūno kažkur pasąmonėje, aš vis dar sau neatsakiau. O ir šiaip, jūs domitės, o man vis dar mistika, kad sukūrėm pasauliui būsimą asmenybę. Kaip tai įmanoma? Ir kaip visko nesugadinti? Aš tuo patikiu tik tomis akimirkomis, kai gaunu neblogą spyrį iš kojos kažkur į šonkaulius.
Man vis dar mistika, kad sukūrėm pasauliui būsimą asmenybę. Kaip tai įmanoma? Ir kaip visko nesugadinti? Aš tuo patikiu tik tomis akimirkomis, kai gaunu neblogą spyrį iš kojos kažkur į šonkaulius
– Kaip žinią, kad nuo šiol jūsų gyvenimas apsivers aukštyn kojomis, pranešei savo mylimajam Aurimui? Kokia buvo jo reakcija?
– Jis protingas vyras. Drąsiai sutiko naujieną ir iškart suprato, kad nuo šiol su manim bus dar sunkiau. Tiesa, jo laimei, agurkų ir ledų vienu metu naktį neužsimanau. Gal nebent arbatos prieš miegą... Ar aš ne tobula nėščioji?
– Po tokių naujienų juk viskas gyvenime keičiasi, tiesa? Kas jau spėjo pasikeisti tavo kasdienybėje?
– Nežinau, ar pokyčiu galima vadinti tai, kad man, ir taip nestigus energijos, dabar jos, regis, patrigubėjo. Keliuosi paryčiais, norisi visą pasaulį į save susiurbti. Ar jūs klausiate, kelintą valandą išeinu iš vakarėlių? Taip, juose nebeužsibūnu! Greičiau pavargstu, nuobodžiauju, todėl geriau visai nepalaikau nereikšmingų pokalbių... Keisti virsmai. Turbūt taip geriausia būtų vadinti viską, kas dedasi mano galvoje ir kūne.
– Kaip tas nėštumas? Sunkesnis, nei manei? O gal lengvesnis?
– Labai gerą mintį perskaičiau rašytojos Vaivos Rykštaitės knygoje „Pirmąkart mama“ – labai norisi linkėti visoms dar vaikų neturinčioms draugėms jų greičiau susilaukti. Ir iš egoistinių paskatų pažiūrėti, kaip iš proto išeis jos, ir dėl to, kad jaučiu pareinančią didžiulę bendrystės su kitomis mamomis bangą savyje. Apie potyrius ir jausmus gal norėsis kalbėti kiek vėliau, net nežinau. Dabar labiausiai man norisi ramybės... Tik kad aš niekaip negaliu nustoti nei čiauškėjusi, nei skubėjusi!
– Vyresni žmonės dažnai burba, kad gimdyti reikia iki 30-ies. Kaip buvo tavo atveju? Jautei spaudimą iš aplinkos?
– Aš nepažįstu moterų, kurios nesulaukia vienokio ar kitokio spaudimo savo atžvilgiu. Esu iš tų, kurios nuolat girdėdavo pastabas „tavo amžiaus moteriai jau reikėtų“… Reikėtų ko? Man atrodo, kad labiausiai mums reikėtų tiesiog turėti teisę apsispręsti pačioms, kuriuo gyvenimo keliu eiti mes norime, kam esame pasiryžusios ir kaip matome savo ateitį. Niekas neturi teisės savo nuomonės primetinėti tai, kuri pasirinko gyventi be vaikų. Kaip ir tai, kuri nusprendė jų turėti. Aš jau nekalbu apie tas šeimas, kurios bando susilaukti kūdikio ir jiems tai nepavyksta metų metus. Ar mes postringaudami jiems apie tai, ko jiems reikėtų, bent susimąstome, kokį žvėrišką skausmą sukeliame ir kaip daužome jų pasitikėjimą aplinkiniu pasauliu? Vaiko turėjimas nedaro manęs geresniu žmogumi. Ar kažkokia išskirtine būtybe. Gera aš jausiuosi būtent tada, kai neknisiu žmonėms proto apie tai, kas nei mano galioje, nei banaliai tariant – mano reikalas.
– Vienos renkasi iš pradžių daryti karjerą, o tik po to „atsiduoti šeimai“. Panašu, kad ir tavo atvejis toks – turi puikią karjerą, tai nusprendei, kad dabar laikas vaikams?
– Čia vėlgi stereotipų kamuojamos visuomenės klausimai. Pas mus buvimas mama kažkaip nuvertinamas kaip bevertis reikalas. Ai, ji išėjo motinystės atostogų? Ko iš jos besitikėt, kokia dar karjera… Mes puikiai žinome pavyzdžius, kai Seimo nariai aiškina, kad nėščiai moteriai gal reikėtų pasilaikyti savo nuomonėlę sau, o Vyriausybės vadovui atrodo, kad moteris apskritai stokoja kompetencijų dirbti atsakingose pozicijose. Kaip suprantu, moteris tinkama tik padėti tais krykštaujančių vaikų prezidentūroje klausimais… Na, užauginti spektaklio statistų, tinkamų šitų neišsilavinusių seksistų šutvei.
Gyvenimas nėra kažkoks iš anksto numatytų taisyklių kratinys. Visiems išeina, kaip išeina. Yra gyvenimo laikotarpis, kai nori realizuoti save profesinėje plotmėje, tada galbūt ateina laikas, kai nori patirti save kaip motiną. Tai niekaip nereiškia, kad mūsų asmeniniai pasirinkimai turėtų tiek jaudinti kitus, kad moteriai reikėtų rinktis, kiek darbų vienu metu ji privalanti daryti. Būti mama – sunkiausias darbas pasaulyje. Ir jei tuo metu neturi fizinių jėgų dar ir skaičiuoti biudžetą savo įmonėje, tai nereiškia, kad daraisi menkesne profesionale. Keista, kad mes vis dar to nesuprantame. Ir keista, kad tiek daug reikalavimų keliama mums, moterims.
Būti mama – sunkiausias darbas pasaulyje. Ir jei tuo metu neturi fizinių jėgų dar ir skaičiuoti biudžetą savo įmonėje, tai nereiškia, kad daraisi menkesne profesionale. Keista, kad tiek daug reikalavimų keliama mums, moterims
– Kad jau esi tikra barbė devyndarbė, tai kaip bus dėl darbų? Ar žadi dirbti iki paskutinės minutės?
– Aš jaučiuosi puikiai, nestabdau absoliučiai nei vienos savo veiklos – turiu, ką veikti reklamos agentūroje, laukia dar vienas projektas LRT, bobos vaikšto į kiną, žodžiu, nesakau „ne“ niekam, kas man įdomu. Ką pliurpsiu paskutinį mėnesį, tai yra gegužę, bijau net pagalvot...
– Ne paslaptis, kad dievini knygas. Turbūt prie tavo lovos įprastas knygas jau pakeitė literatūra apie motinystę?
– Labai įdomus klausimas. Tiesą pasakius, neskaitau ta tema nieko. Ir ketinu į tai žiūrėti labai sveikai. Pagrindų tikrai ieškosiu ir juos surysiu atsakingai. Bet postringauti apie vaiko edukacijos kryptis ar jų pradininkus man dar ankstoka. Viskam savas laikas. Kol kas man atrodo, kad pagrindinis motinos įrankis yra meilė. O toliau – bus matyt. Taip ir visais likusiais klausimais: daiktų, drabužių, net vardų. Viskam savas laikas. Dabar dar noriu pasimėgauti tais nuolatiniais spyriais į paširdžius.
