Jei ne vienas grupės „The Mooniers“ narys – jie nė nebūtų pagalvoję sudalyvauti šou „Lietuvos balsas. Kartos“. Plačiau apie grupės susikūrimo istoriją ir kelią projekte portalui 15min papasakojo pati jos vokalistė Goda Debesiūnaitė.
Pasirodo, televizijoje sublizgėjusios grupės pirmasis pasirodymas buvo jų gimtame mieste, Varėnoje, kasmet vykstančioje „Grybų šventėje“. Beje, tame pačiame renginyje koncertavo ir jų mokytojos – grupės „69 Danguje“ merginos.
– Goda, pirmiausia įdomu sužinoti, kaipgi susikūrė grupė „The Mooniers“?
– Pas mus viskas ir prasidėjo nuo tos pačios „Grybų šventės“. Ten daug kas prasideda. Kai baigiau mokyklą ir išvažiavau į universitetą, buvo didelė pertrauka nuo dainavimo. Dabar pagalvoju – gal ir džiaugiuosi, kad ta pertrauka buvo, nes į muziką žiūriu visiškai kitomis akimis.
Gavusi pasiūlymą padainuoti minėtoje šventėje, susimąsčiau, kad nebenoriu būti scenoje viena, kaip buvau įpratusi, kad noriu gyvo garso grupės, kuri visada buvo mano svajonė. Pagalvojau, kodėl gi nepabandžius ko nors sukurti bent jau tam koncertui, todėl parašiau Klaudijui Marinui, o jis turi daug pažinčių, todėl surado Domantą Taukinaitį, aš suradau Augustą Bliujų, visi bendrai suradome Kamilę Keršytę. Taip ir susibūrėme.
Nesitikėjome, kad iš grupės bus kažkas daugiau. Galvojome, kad tai – tik trumpas projektas, padainuosime kelias dainas, smagiai pabūsime Varėnoje ir viskas ties tuo ir baigsis.
Bet gerai, kad mūsų grupėje yra Klaudijus – kiekvienoje grupėje reikia tokių, kaip jis. Jis atvedė mus į situaciją, kurioje nelabai turėjome iš ko rinktis. Kai Klaudijus paklausė, ar aš norėčiau dalyvauti „Lietuvos balse“, tai jis jau viską buvo užpildęs be mano sutikimo (juokiasi). Negalėjau sakyti „ne“. Tada pagalvojau – juk visi norime muzikuoti, tad kodėl gi nepabandžius?
Atrankos į projektą vyko labai greitai, iš karto po šventės. Jau dienų bėgyje baiginėjosi anketų pildymas, todėl manau, kad čia visiškai likimas. O toje šventėje ir mokytojos „69 Danguje“ dainavo. Tada dar net nežinojome, kad taip pasisuks mūsų kelias.
– Ar kada galvojai „X Faktoriuje“ ar paprastame „Lietuvos balse“ dalyvauti kaip solistė?
– Minčių tikrai buvo, bet aš tikriausiai per daug savikritiška, labai bijojau, kad man nepasiseks. Juk einant į projektą neši atsakomybę ne tik prieš save, bet ir prieš tėvus, draugus, mokytojus, kurie padėjo.
Tiesa, labai norėčiau padėkoti mokytojoms – Onutei Zacharkienei už tai, kad mane atvedė į šitą muzikinį gyvenimą, ir Vaidai Žilinskienei, kad išmokė puoselėti meilę ir pagarbą muzikai. Be jų tikrai nebūčiau pasiekusi tiek, kiek pasiekiau dabar.
Kalbant apie projektus, ne kartą jau buvau beveik užpildžiusi anketas, tačiau taip ir neišsiunčiau, nes visada mane sulaikydavo mintis, ką darysiu, jei praeisiu, ar tikrai sugebėsiu, ar nepasimesiu tarp visų balsų.
Dalyvauti su grupe, su draugais, yra visiškai kitaip. Mes vienas kitą palaikome, pasijuokiame, įtampa iš karto sumažėja. Tad labai džiaugiuosi, kad išlaukiau to momento ir nenuėjau viena. Aišku, nežinia, kaip būtų buvę, jei būčiau nuėjusi, bet gi mes patekome į finalą, todėl viskas čia gerai įvyko.
– Nors ir atrodo, kad būnant grupėje yra daugiau pliusų, tačiau vis dėlto, ar iškildavo kokių nors nesutarimų?
– Tikrai būdavo, bet aš viską nurašau įtampai. Šitame projekte jos buvo labai daug, kuo toliau, tuo daugiau. Vienu momentu net buvome pamiršę mėgautis muzika, nes taip norėjome viską gerai padaryti, daug repetuoti, būti tobulais. Kiekvienas norėjome padaryti geriausia, ką galime.
Būdavo, kad išsiskiria nuomonės. Tada susėsdavome ir kalbėdavomės, apie tai, ko mes norime ir ko siekiame. Klausdavome vieni kitų, ar mes norime pyktis, ar ką nors gražaus padaryti. Labai faina, kad visi mokame kalbėtis ir žinome, jog esame susirinkę dėl to paties tikslo.
Tie pykčiai greitai išsispręsdavo. Bet mes visi esame degtukai, tokie jau tie menininkai (juokiasi). Ir pati mėgstu greitai užsidegti. Grupės ramybės oazė yra Augustas, tad jeigu jau kam nors virdavo kraujas, žinodavome, kad reikia kreiptis į jį, kad išgirstume protingą mintį.
– Kaip suprantu, žadate groti ir pasibaigus projektui?
– Taip, žadame groti, kurti savo muziką, bandysime kažką iš savo galvelių išpešti. Idėjų turime, bet kai mūsų yra daug, tai kartais tikrai sunku priimti bendrą sprendimą. Tačiau visi žinome, kad norime eiti toliau, koncertuoti ir kurti.
Neseniai turėjome koncertą ir Lazdijuose, tai tikrai dėl to džiaugėmės. Ten buvo jaunimo šventė, kurioje koncertavo ir grupė „Still Runners“ iš projekto.
– Nors nuo projekto pabaigos dar praėjo ne tiek ir daug laiko, tačiau galbūt jau galėtum atsakyti, kas labiausiai įsiminė, kokias pamokas išsineši?
– Bent jau aš projekto metu išmokau mėgautis muzika – dabar man taip smagu dainuoti! Tikriausiai supratau, kaip susitvarkyti su savo mintimis. Juk tiek ruošiesi pasirodymui ne tam, kad nesimėgautum tuo buvimu scenoje. Turi tris minutes – parodyk, ką gali. Projektas suteikė galimybę apmąstyti ir save.
Dvikovų etapas man buvo visiškas persilaužimas tiek galvoje, tiek muzikine prasme. Gavus pastabų iš mokytojų, mūsų galvelėse viskas taip persisuko, kad ir pasirodymai pasikeitė, ir bendravimas, ir pačios muzikos supratimas. Anksčiau tiesiog ateidavome ir atgrodavome, tai, ką reikia. O kai po dvikovų gavome gerą spyrį į užpakalį, tada supratome, kad muzika nėra vien tik apie tai – turime išjausti, susigyventi su daina ir mėgautis. Juk niekas nesimėgaus, jei nesimėgausime patys.
– O kaip sekėsi dirbti su mokytojomis? Ar džiaugėtės savo sprendimu pasirinkti būtent jas?
– Tiesą sakant, labai dažnai sulaukdavome klausimų iš aplinkinių, kodėl pasirinkome būtent „69 Danguje“. Mes sakydavome – o tai kas blogai?
Visiškai nesigailime, kad jas pasirinkome. Jos tokios fainos. Atrodydavo, kad žinomi žmonės turi daug darbų ir be mūsų, o mes rašinėdavome joms, skambinėdavome, būdavo net nesmagu, kad trukdome. Jos visada atrasdavo laiko mums padėti ir išklausyti, siųsdavome savo repeticijų įrašus, susitikdavome, kalbėdavomės vaizdo skambučiais. Tikrai, net keista, kaip jos pasišvenčia padėti toms dalyvaujančioms grupėms.
Po finalo, atrodo, dar labiau suartėjome. Norisi ir toliau su jomis bendrauti, nes labai patiko. Ir visa grupė labai džiaugiasi, kad būtent pas jas nuėjome.
Prieš projektą mes net darėmės balsavimą, pas kokį mokytoją labiausiai norėtume. Ir tą balsavimą kaip tik ir laimėjo „69 Danguje“. Tą akimirką, kai mums visi atsisuko, jau nebesitarėme, tik paklausėme vieni kitų, ar tikrai pas jas.
– Apskritai, kokiomis mintimis ėjote į projektą, ko iš jo tikėjotės?
– Laimėti tikrai nesitikėjome, nes esame šviežia grupė. Norėjome, kad mus pamatytų ir išgirstų, kad susirinktume klausytojų auditoriją. Nesitikėjome, kad nueisime iki finalo – tai mums patiems buvo staigmena.
– O už ką sirgote superfinale?
– Vienareikšmiškai už „Fresco“. Mes su jais labai susibendravome, jie tokie visi mieli, šilti žmonės, noriai bendraujantys. Jeigu stovint ant scenos girdėdavome, kad kažkas iš salės šaukia „sėkmės“, tai visada žinodavome, kad čia kuris nors iš „Fresco“. Jų tiek daug ir jie taip gražiai bendrauja – kaip šeima. Vieni kitus apsikabina, nešioja ant rankų, dainuoja. Jie yra grupės ir draugystės pavyzdys.
– Vis dėlto buvai nusprendusi sieti savo ateitį ne su muzika, o su medicinos mokslais, todėl įstojai į Lietuvos sveikatos mokslų universitetą ir iki šiol studijuoji veterinarinę ir medicininę genetiką. Ar po projekto nepasikeitė tavo nuomonė, gal vis dėlto dabar norėtum šimtu procentų susitelkti į muziką?
– Ne, nes mokslai visada buvo labai didelė mano gyvenimo dalis. Ir mokykloje buvau moksliukė (juokiasi). Man šios studijos yra tikrai prie širdies, su tuo norėčiau sieti ateitį.
Labai tikiuosi, kad muzika liks kaip atsipalaidavimas, kad dieną būsiu genetikė, o vakare – rockstarė. Genetikai tikrai reikia daug susikaupimo ir jėgų, o muzikoje galiu paleisti visas mintis.
– Ar derinti studijas su projektu buvo iššūkis?
– Kai dar buvome projekte, neatrodė, kad yra sunku, bet dabar, kai viskas baigėsi, jaučiu, kad nuo pečių nukrito toks didelis akmuo. Šiandien į viską galiu žiūrėti visai kitomis akimis, nes, kaip dabar suprantu, įtampos buvo daug, dažnai negalėdavau užmigti, nes galvodavau, ar tikrai viską pasidariau, ar parepetavau tiek, kiek galėjau. Ir prieš finalą neužmigau labai ilgai, nes mintyse dar kartojausi dainos žodžius, apgalvojau visas pasirodymo detales.
Visada sakau, kad kuo daugiau darai, tuo daugiau ir pasidarai. Taip jau nuo mokyklos laikų. Ten išmokau suderinti daug veiklų, tikriausiai dėl to ir nebuvo taip sunku.
Dėstytojai gal net nežinojo, kad aš dalyvauju projekte. Nuotolinis mokslas šiuo atveju labai gelbėjo, nes galėjau į paskaitas ar seminarus prisijungti iš automobilio ar užkulisiuose, per pertraukas.
– Koks tavo svajonių darbas, pabaigus šias studijas? Ar sunku mokytis genetiką?
– Labai norėčiau padėti šeimoms, kurios negali susilaukti vaikų. Nuo pat pirmo kurso apie tai svajoju.
Iš tikrųjų, norėjau studijuoti odontologiją, bet nepavyko įstoti, todėl pasirinkau genetiką. Bet čia vėlgi likimas, nes man taip patinka ši sritis, taip gerai čia jaučiuosi. Genetika yra ateities mokslas, mums kuo toliau, tuo labiau to reikės. Šis mokslas yra nenuspėjamas, viskas taip greitai keičiasi. Tai yra krapštukų darbas, nes reikia dirbti laboratorijoje su smulkiais mėgintuvėliais, smulkiomis pipetėmis ir padaryti viską tiksliai. Man tai patinka, nes mėgstu žaisti pagal taisykles.
Mokytis yra tikrai sunku, vos spėju pailsėti. Dabar paskutinis kursas, dalykai nėra lengvi, bet smagu, kad jau suprantu, ką darau ir kur galėčiau tai pritaikyti. Sunku, bet iš kitos pusės – labai įdomu.
