„Šįkart norėjau būti mažytė, Coliukė. Juk visi mes šioje Visatoje – tokie maži. Virš galvų – žvaigždės, erdvėlaiviai, satelitai, o mes apačioje – visai mažučiai... Dėl to – ir maža juoda suknelė, ir trumpi plaukai, – naujajam turui pasirinktą įvaizdį komentuoja Butkutė. – Apie tai, kaip noriu atrodyti, kalbėjausi su savo mylima dizainere Olga Filatova-Kontrimiene. Nenorėjau nei blizgučių, nei karoliukų. Šiame ture švenčiu 30-metį scenoje, bet tai dar nereiškia, kad turiu apsivilkti ilgą, blizgančią suknią. Aš į kiekvieną koncertą einu kaip į šventę, bet nebūtinai dėl to reikia „apsiplunksnuoti“. Drabužis turi tikti, patikti. Reikia, kad ir pati gerai jausčiausi, žinoma, kad būtų išlaikyta pagarba žiūrovui. O su batais-žudikais ant scenos manęs turbūt niekada nepamatysite. Koks gi rokenrolas su aukštakulniais?“
Rokenrolas yra ji pati. Nebe paauglė – todėl neklykauja į mikrofoną paikų frazių. Ne naujokė – todėl nepasirašo pigiems triukams. Nenusispjovusi, – viską pamatuoja, galvoja, repetuoja, nepalieka greitam ir galbūt nekokybiškam ekspromtui. Bet užlipa ant scenos – ir baterijos veiks tiek, kiek reikės. Kiek ji pati norės. Keisčiausia, kad po 2 valandų maratono – be pertraukų, be poilsio akimirkos su cigarete užkulisiuose, be sauso rankšluosčio – ji po koncerto atrodo tokia pat gaivi, kokia buvo prieš užlipdama ant scenos.
Prisibėgiojusi, prisišokinėjusi, pagaliau – 2 valandas gyvai dainavusi, ji sugrįžta į užkulisius plačiai šypsodamasi. Nesigula kryžiumi, net neprisėda. Tik pasipurškia virš galvos mylimų kvepalų, pasirinkusi vieną iš trijų ištaigingų flakonėlių, ir yra pasiruošusi bendrauti su gerbėjais, net ir žinodama, kad tai užtruks dar kita tiek. Iš paskos dar atskuba grimuotoja su pudros šepetėliu – juk šiais laikais neišsisuksi nuo asmenukių, ir jų bus šimtai...
„Aš taip įpratusi: man reikia įkvėpti gaivos ir vėl išeinu... Šiaip, kai pagalvoji, tikrai – dvi valandas „atvariau“, net pamiršau vandens atsigerti – kaip stovėjo buteliukas užsuktas, taip ir liko... Bet aš nuo laukimo pavargstu, būnu susirūpinusi, susijaudinusi, o kai ateina koncerto valanda – užlipu ant scenos ir viskas. Ten viskas išsigrynina. Ten – mano namai. Ir tauta tiek energijos duoda, tokia aura viską apgaubia, į vieną kamuolį supina... Todėl po koncerto akimirką pailsiu – ir galiu antrą koncertą daryti. Moterys paskui stebisi, sako: „Kokia jūs graži! Iš arti dar gražesnė nei ant scenos!“ Aha, pati stebiuosi!“ – juokiasi Džordana.
Po koncerto salės nepalieka ilgiausia eilė dėkingų žmonių. Visi skanduoja: „Džordža, Džordža!“ Gerbėjai su įspūdingomis gėlių puokštėmis tuoj išgirs Džordanos juokelį, kad laikas būtų dovanoti gėles vazonuose, nes kur ji tiek sumerks.
„Jūs – mūsų karalienė!“ – įteikdamos visą rožių sodą Butkutei ištarė dvi kaunietės. „Geriau sakykite: „Jūs – mūsų Džordža!“ – patikslina dainininkė. – Kodėl niekas nesako: jūs – ta, kuri „nesudeginta ant laužo“? Juk buvo ir tokio pavadinimo turas! Bet ne – įsikandote tą karalienę...“
Ir vis dėlto, kai pamatai jos belaukiančią minią – visokio amžiaus žmones, įsimylėjusiomis akimis, iš jaudulio mušamu žandų raudoniu, nelieka abejonių: susitikimas su Butkute jiems reiškia daugiau, nei galimybė padaryti reveransą prieš, tarkime, britų monarchę.
Jaunų panelių kompanijos jai prisiekinėja amžiną meilę. „Klausausi jūsų nuo 4 metukų“, – prisipažįsta 24-erių mergina. Gimtadienį švenčiantis vyras, negalintis suvaldyti drebančio balso, iš visos širdies dėkoja už dovaną – tokio lygio koncertą. Džordanos krikštasūnis, bučiuojantis jos skruostą ir droviai, patyliukais sakantis gražius, tik jiems dviem žinomus dalykus... Eilės gale kantriai lūkuriuojantis brolis Klaidas...
O Džordža su visais – kaip sesuo, kaip draugė: ir pakalbės, ir nusifotografuos. Jei vaikas – dar ir apsikabins, pritūps, pakalbins. „Vienos mergaitės, dar visai nedidelės, klausiu: o kokia yra tavo mėgstamiausia daina? Ji net nesusimąsčiusi išpyškina: „Nemylėjau tavęs“. Na, gerai, galvoju – vaikas žino šitą dainą, mama namie gal padainuoja. Bet mergaitė akimirką prasuka galvoje, kas jai tikrai patinka, ir patikslina: mėgstamiausia daina vis dėlto yra „Esu laisva“. O ten toks rokas, šakės! – pasakoja Butkutė. – Jeigu ne jubiliejinis koncertas, aš „Nemylėjau tavęs“ ar „Vienas namuose“ išvis nedainuočiau. Bet kaip man to išvengti: tai yra mano dainos, tai yra mano gyvenimo dalis, tai yra mano istorijos. Kaip sakoma – „Kiek rovė – neišrovė, kiek skynė – nenuskynė“... Be to, dainuoji juk ne sau, žmonėms. Ir „Scorpions“ kaskart atvažiavę dainuoja „Still Loving You“, ir „Aerosmith“ savo „Crazy“. Visi atsiveža senų dainų, kur gi tu nuo jų pabėgsi. Mes irgi rašome naują albumą, norisi naujų dainų duoti žmonėms paklausyti, bet žinai, kad pagrindinę koncerto bazę turi sudaryti publikos mylimi hitai.“
Dainininkė sako, kad kituose šio turo areniniuose koncertuose, kurie vyks lapkričio 4-ąją Klaipėdoje, lapkričio 25 d. – Vilniuje ir gruodžio 2-ąją – Panevėžyje, dar kitaip sudėlios programą. „Koncerte geriausiai pamatai, kaip reikia išrikiuoti dainas, kad jos suskambėtų organiškai, kad visas renginys būtų gražus, vientisas junginys“, – sako Butkutė, kuri tiek „Siemens“ arenoje sostinėje, tiek kituose miestuose, tikėtina, niekaip neišsisuks su savo solidžia 22 dainų programa, bet gaus grįžti į sceną ir papildomai atlikti hitų popuri.
Kad ir kiek skambėtų jos populiariausios dainos – publikai jų vis negana. Tai labai gerai jaučiasi einant per siautulio ir euforijos apimtą parterį, kai visi ten esantys dainuoja ir šoka kartu, filmuoja sceną arba paskambinę draugams telefonu transliuoja Džordanos dainas. Ir net jei atsitiktų taip, kaip Kaune – kai garso pultas vienai ilgai akimirkai nustoja veikti, – niekam toje daugiatūkstantinėje minioje neateitų į galvą švilpti, baubti ar kitaip piktintis.
„Žmonės yra nepiktybiniai. Ir tai juk gyvas koncertas, visko gali nutikti. Aš porą minučių neturėjau mikrofono. Bet per ausines mane ramino, kad tuoj viską sutvarkys. Būtų kvaila išeiti nuo scenos ar pasimesti. Net nespėjau sutrikti. Pradėjau maivytis, kvailioti ir visiems patiko. Pultą greitai sutvarkė ir mes galėjome tęsti savo šventę, – pasakoja Džordana. – Žinote, kas būtų baisu? Jeigu koncertuotum su pilna fonograma ir ji užstrigtų, kaip kai kuriems ir būna. Va čia tai gėda. Kam tada eiti į sales? Išleisk albumą, ir tegul klausosi žmonės namuose. Jei negali jiems gyvai padainuoti, ko jau ten eiti į sceną... Aš savo koncertuose niekada net nenoriu jokių sudėtingų šokio choreografijų. Man reikia dainuoti, o ne galvoti, kokį čia judesį išlaužti. Yra pas mus gražiai šokančių. O aš scenoje elgiuosi, kaip noriu. Pažiūriu paskui nuotraukas – čia kojos kreivai sudėtos, čia susirietusi... Bet niekada dėl to nekompleksuoju. Tai organiški kadrai, buvau įsijautusi – tokią ir pagavo fotografai.“
Kita vertus, peržiūrėjus pirmojo šio turo koncerto nuotraukas ir pati Butkutė aiktelėjo. „Tas apšvietimas, tie satelitai ir disko gaubliai scenoje... Visko daug: spalvų, šviesų, lazerių, veidrodžių, visokiausių efektų... Šaunuoliai vyrai, labai gerai padirbėjo“, – kalba Džordana.
„Šįkart sceną kūrėme tokią, kad joje kuo gražiau atsiskleistų pats šou. Turo pavadinimas „Iki Mėnulio ir atgal“ padiktavo spalvą – norėjosi kosmosą atskleisti per sidabrą, kurti savąjį scenos lėktuvą. Šiame ture netiktų tamsūs tonai. Dabar mums reikėjo sparnų, Saulės energiją gaudančių skydų. Buvo naudojami Lietuvoje dar neeksplotuoti mėlyni lazeriai, – pasakojo scenografijos dailininkas Aurimas Vosylius. – Technikos buvo labai daug, ją suvaldyti buvo labai svarbu. Didelį darbą nudirbo šviesos dailininkas Marius Selevičius.“
Šviesų efektai iš tiesų buvo kosminiai, tokio šou niekaip negalėtum pavadinti „mažabiudžetiniu“. Kiekvienai dainai buvo sukurtas atskiras šviesų spektaklis, leidęs vis kitaip pamatyti dekoracijas.
Kartais atrodė, kad ant scenos matai didžiulį boombox‘ą su dviem apvaliomis garso kolonėlėmis ir šviečiančiu ekvalaizeriu. Kitąsyk scena pasiklodavo žemu dūmu, ir jame iki pusės maudydavosi gitaristai Kostas Balčiūnas, Mykolas Bazaras ir Ramūnas Difartas, būgnininkas Evaldas Andziulis-Kindza ir klavišininkas Motiejus Bazaras.
Visi ant scenos elgėsi kaip viena gera, didelė chebra, ir didžiulė arenos erdvė, ir bekraštė scena jų neišskyrė. Puikiai judančios pritariančios vokalistės Vaiva Venslovienė, Kristina Lazdauskaitė ir Gabrielė Kazakauskaitė ne tik dainavo, bet ir šoko su Džordana, sudarydamos įspūdį, kad mergaitės išėjo pasilinksminti į geriausią miesto diskoteką.
O siautuliui aprimus į publiką pažerdavo smailūs spinduliai, lyg lazerinėmis ietimis perverdami klausytojų širdis. Ir pirotechnikos šįkart vėl buvo į valias. Ir tai tik papildė didelę, raudoną, karštą pačios Džordanos ugnį, jos meilę publikai ir scenai. Meilę iki mėnulio ir atgal.
