„Mums su Džordana vestuvės truko tą pusvalandį bažnyčioje. Tą akimirką, kai stovėjome prie altoriaus... Nesu silpnas žmogus, bet tariant priesaiką lūpos ėmė drebėti, toks gumulas gerklėje įstrigo, kad, jaučiau, tuoj apsibliausiu ne laiku ir ne vietoje... Bet kokia ramybė išėjus iš bažnyčios apėmė! Tarsi mums gyvenime ir reikėjo to vienintelio dalyko – nejuntamo palaiminimo“, – labiausiai jaudinančią didžiosios gyvenimo šventės akimirką prisimena Elegijus. „Mes juk tiek juodo patyrę gyvenime. Jis – savame, aš – savame... Taip norėjosi pagaliau susilieti į vieną gerą junginį ir būti palaimintiems, – laime spinduliuoja ir Džordana.
Išskirtinis interviu ir dar nematytos šventės akimirkos – tik žurnale „Žmonės“
