Tačiau apie viską nuo pradžių, nes pradžia – išties romantiška, kaip ir visa likusi įsimylėjėlių istorija, kuria Eduardo Šlekys Gimenezas sutiko pasidalinti su portalu Žmonės.lt.
– Eduardo, daug metų mokote aistringo tango šokio paslapčių, tačiau ar nėra lengva pasimesti – tai tik judesiai, ar jausmas?
– Šokis gali būti pramoga ir nieko daugiau, bet tikrai galima susipainioti. Man taip nutikę ne kartą. Tačiau visa tai lengva patikrinti – šokiui pasibaigus, prasideda gyvenimas, o tada išaiškėja ir tikrieji jausmai.
– O kaip buvo su Monika?
– Kai pradėjome šokti su Monika, tarp mūsų pajutau chemiją. Tai buvo daugiau nei šokis. Pradėjome vis daugiau šokti, daugiau bendrauti ir vienas kitą pamažu pažinome. Viskas vyko lėtai, bet tvirtai. Galiausiai kartu apsigyvenome. O tada įsitikinau – tai mano žmogus...
Kaip tik tuo metu prasidėjo karantinas, todėl kartu buvome ištisas paras. Kol kitos poros skyrėsi, mūsų santykiai tik tvirtėjo. Nors buvo ir liūdnų dienų, sunkių savaičių, tačiau visada žinojome, kad praeis, ir tai mus vedė į priekį. Veda ir iki šiol.
– Monika – šokių mokytoja, tačiau ne tik išlavinti kūno judesiai turėjo pavergti jūsų širdį. Kuo labiausiai ji jus sužavėjo?
– Ji labai stipri ir kartu jautri. Mane tai labiausiai užbūrė. O dabar ji ir toliau žavi nuolatiniu palaikymu, tvirtu nusiteikimu būti kartu ir eiti į priekį. Tai jausti man yra labai svarbu.
Tačiau negaliu nepagirti ir jos artistiškumo bei talento šokti. Ji – nuostabi. Monika yra šiuolaikinių šokių mokytoja, ir nors nesu jų ekspertas, labai žaviuosi tuo, ką ji daro. Turiu iš jos ko pasimokyti (šypsosi).
– Akivaizdu, kad su Monika jus sieja stiprūs jausmai. Vasario pradžioje mylimą moterį pristatėte savo šeimai Argentinoje. Tikriausiai tai buvo jausmų karuselė – artimuosius aplankėte po penkerių metų pertraukos, o dar ir ne vienas.
– Pirmiausia vykau į Urugvajų, o vėliau Argentinoje prie manęs prisijungė Monika. Jausmų išties netrūko. Pamatęs pasenusią mamą, tetas, dėdes, pusbrolius ir pusseseres, savęs paklausiau – kur buvai visą tą laiką? Atsirado ir kaltės jausmas, kad galėjau būti kartu, ir apmaudas, kad visiškai pasinėriau į savo gyvenimą ir atsiskyriau nuo savo šeimos.
Mano 82-ejų metų mama dabar jau senelių namuose. Jai – senatvinė demencija, ji painioja vaikus, žmones... Tačiau, kai atvykau, ačiū Dievui, mama mane atpažino. Per penkias minutes su manimi pasisveikino tris kartus! Ir nors buvo liūdna matyti pasenusią mamą, džiaugiausi jos begaline meile. Kol ją lankiau, ji vis kartojo, kaip mane myli...Tik geri žodžiai, jokių priekaištų.
– Visgi savo šeimą pradžiuginote dvigubu vizitu – kaip jie pasitiko Moniką?
– Kaip šeimos narį! Neįmanoma žodžiais apsakyti lotynų amerikiečių meilės saviems ir svetimiems – jų šilumą reikia pajausti. Čia žmonės turi be galo daug emocijų ir yra ypač rūpestingi. Gal kartais per daug (šypsosi). Ar pagalvė patogi, ar dantų pasta tinkama, ar gerai miegojai ir t.t. Ne kartą turėjau sakyti savo sesei: „Myrian, užteks, viskas gerai.“
Bet tokia ne tik mano šeima, kur tik būsi – bare, taksi ar parduotuvėje – visi žmonės tau atiduoda ką turi geriausio, nieko neprašydami atgal.
Tai užbūrė ir Moniką. Ji norėjo pasilikti čia gyventi! Mūsų viešnagės metu ji pradėjo labai rimtai kalbėti, kad norėtų gyventi Buenos Airėse.
– Tokiai minčiai nepritarėte?
– Būtų gerai gyventi Argentinoje ir gauti europietišką atlyginimą. Šios šalies žmonėms pragyventi – labai sunku. Lyginant Argentiną ir Lietuvą, jiems uždirbti tiek pinigų būtų didžiausia šventė. Lietuviai labai gerai gyvena, tačiau to neįvertina...
Na, ir šiaip, atostogos yra atostogos. Žmonės nuostabūs, dėmesys, viskas gražu, kainos geros. Tai tarsi sapnas, bet reikia sugrįžti į realybę. O realybė yra Lietuva – čia mano namai.
– Lietuvoje jūsų laukia ir paauglė dukra Upė. Kaip ji reagavo į jūsų naują mylimąją?
– Nors Monika jai tikrai patinka ir sako, kad viskas gerai, jaučiu, kad galėčiau dukrai skirti daugiau laiko. Džiaugiuosi, nes ir pati Upė nėra paskendusi savo pasaulyje, rodo iniciatyvą ir norą bendrauti. Štai visai neseniai ji man sako: „Tėti, varom į kiną!“.
– Esate be galo atviras iš šiltas žmogus. Tikiu, kad santykiuose atvirumas – pamatinė vertybė, tačiau kas dar poroje jums svarbu?
– Sakyčiau, ištikimybė bei palaikymas visu šimtu procentų, net ir suklydus. O be viso to – tikras, o ne paviršutiniškas, buvimas kartu. Kai būni ne tik tada, kai tau gerai. Būni tada, kai liūdna, sunku, kai prasideda tikrieji gyvenimo išbandymai.
