Į visus nesusipratimus Eglė numojo ranka ir prieš savaitę sėdo už ralio mašinos vairo, dar kartą sugriaudama visus stereotipus apie automobilius vairuojančias moteris ir įrodydama, kad merginoms prie vairo – irgi vieta.
Eglė Jurgaitytė didele automobilių aistruole savęs pavadinti tikrai negalėtų, tačiau prisipažįsta – laikydama rankose vairą ji pailsi, viską apmąsto, suplanuoja savo dieną, o kartais ir vieną kitą dainą uždainuoja. Kai su draugais susiruošia į kelionę – niekas jau kurį laiką nebesuka galvos, visiems ir taip aišku – vairuos Eglė.
– Sakoma, kad pamačius moterį už vairo, reikia laukti bėdos. Galbūt pasidalindama savo patirtimi galėtum paneigti šį stereotipą?
– Galiu drąsiai paneigti šį stereotipą, nes vairuodama mieste tikrai dažnai atkreipiu dėmesį, kad labai daug vyrų vairuoja kur kas prasčiau nei moterys (šypsosi).
Esu girdėjusi, kad merginos neturi greitos reakcijos kritinėse situacijose. Tačiau, kiek man pačiai teko matyti, visos puikiai vairuoja gatvėse ir išvengia visų kliūčių. Kartais pastebiu, kad mane aplenkia jaunos merginos ir „panardo“, tuomet labai stebiuosi jų gebėjimu taip manevruoti.
– Kokiai vairuotojų grupei priskirtum save? Esi pavyzdinga ar nutrūktgalviška vairuotoja?
– Nesu mergina-taisyklė. Jei kur nors labai skubu, moku agresyviau aplenkti automobilį. Tuomet dažnai pastebiu kitų vairuotojų žvilgsnius ir nuostabą, kai jie atsisukę į mane pamato už vairo sėdinčią jauną mergaitę.
Ryte vairuodama automobilį mėgstu gerti kavą iš stiklinės be jokio dangtelio. Atrodo labai juokingai, kai lenkdama mašiną atsisuku ir nusišypsau kitiems vairuotojams. Patinka stebėti žmonių reakcijas, kai jie pamato tokį vaizdą (juokiasi).
Kaip ir kiekvienas vairuotojas, turiu savo vairavimo tempą, stilių, manierą. Tikiu savimi prie vairo, vairuoju drąsiai, bet tikrai ne agresyviai.
– Moterys už vairo sulaukia nemažai žvilgsnių, jų turbūt sulaukėte ir moterų ralyje?
– Tai buvo orientacinės varžybos, kuriose visas dėmesys ir žvilgsniai krypo į žemėlapį (juokiasi).
– Vairavai 9 valandas, teko susidurti su įvairiais iššūkiais. Papasakok savo įspūdžius, kas buvo sunkiausia?
– Buvau „ZIP FM Racing Team“ ekipažo pilotė, mano kolegė Eglė Kernagytė – šturmanė, o Ievą Kakariekaitę paskyrėme geros nuotaikos ambasadore, atsakingą už muziką, selfius ir t.t. Turėjome įveikti keturis slalomus, kuriuose išbandėme automobilio galingumą, pajutome malonų svylančių padangų kvapą, slydimą ir net padriftinome. Buvo labai smagu, daug adrenalino.
Atmetus patirtis prie vairo, ralis tapo ir labai geru teambuilding‘u. Neseniai pradėjau dirbti radijuje, tad pokarantininė išvyka su merginomis buvo mano pirmas krikštas. Po ralio vienbalsiai nutarėme kitais metais kartoti.
– Ar po šio renginio Eglė Jurgaitytė tapo užkietėjusia ralio gerbėja?
– Moterų ralis mano viduje tikrai pažadino ralistę. Supratau, kad jei ne dainininkė ar laidų vedėja, tai būsiu ralio bolido vairuotoja (juokiasi).
– O koks buvo tavo pirmas kartas prie vairo?
– Netoli namų, maždaug už dviejų kilometrų, turime nuosavą sodą. Pamenu, kai buvau maža, dažnai ten nuvažiuodavome, tuomet tėtis pasisodindavo mane ant kelių ir leisdavo parvairuoti automobilį. Dabar nesu tikra ar tai yra legalu (juokiasi).
Kai sukako 16 metų, tėtis mane pakvietė į pirmą vairavimo pamoką ir ji tikrai nebuvo sėkminga. Neteisingai myniau sankabą, užgesdavau, tėtis iš tokio mano vairavimo lengvai pasišaipydavo. Buvau dar paauglė, greitai supykdavau, o vieną kartą po tokio ginčo, išlipusi iš mašinos namo parėjau pėsčiomis.
Vėliau vienas kitam suteikėme antrą šansą, bet tuomet susipykome dar labiau. Susitaikėme, tačiau vairuoti nusprendžiau tik su instruktoriumi (juokiasi). Dabar manau, kad geriausia yra mokytis su kitu žmogumi, vairavimo mokykloje, nes visas mokytojo pastabas priimame ne taip emocingai.
– Negaili gražių žodžių vairuotojoms – moterims, bet reikia pripažinti, kad jos neretai susiduria su įvairiais iššūkiais kelyje. Nuleistos padangos, garai iš po kapoto... Gal ir pačiai teko išbandyti mechanikės darbo specifiką keliuose?
– Kai mokiausi antrame kurse, nusprendžiau pati su savo automobiliu nuvažiuoti į egzaminą. Tą dieną šiek tiek vėliau išėjau iš namų, todėl labai skubėjau. O kelyje, kaip tyčia, prasidėjo linksmybės. Vairuodama išgirdau kažkokį keistą garsą, tačiau jaudinausi dėl egzamino, todėl nesustojau. Už kelių minučių juk turėjau būti auditorijoje! Per daug nesukdama galvos pasigarsinau radiją, dar stipriau įsikabinau abejomis rankomis į vairą ir pasakiau sau: „Viskas bus gerai.“
Netrukus mane pasivijo automobilis, jo vairuotojas pradėjo man kažką rodyti. Išsigandau, stengiausi į jį nežiūrėti, galvojau: „Ne, ne, viskas yra gerai, aš vėluoju, man tuoj egzaminas.“ Bet vairuotojas nenurimo, pradėjo man rodyti kumščius (juokiasi). Tada supratau, kad kažkas tikrai negerai, reikia sustoti.
Pasirodo, buvau pradūriau padangą, ši bevažiuojant išsileido. Kumščiu mojavęs žmogus pasirodė esąs labai malonus, pabandė su savo elektrine pompa pripūsti padangą, o nepavykus nuvežė į universitetą. Laiku spėjau ir į egzaminą, o vėliau susitvarkiau automobilį. Nors pačiai keisti padangos nereikėjo, supratau, kad Lietuvoje yra tikrai daug gerų žmonių (šypsosi).
– Per egzaminą turbūt visos mintys sukosi apie padangas...
– Kiek pamenu, viskas praėjo labai sklandžiai. Tik po egzamino dėl orų sąlygų buvo nemalonu skambinti tėčiui ir prašyti, kad jis atvažiuotų sutvarkyti padangą. Buvo tikrai įspūdingas vaizdas kai lyjant stipriam lietui, aš laikiau tėčiui skėtį, o jis viduryje gatvės keitė mano automobilio padangą (juokiasi).
– Taigi, vairuotoja – nebloga, bet techninius mašinos darbus palieki sutvarkyti savo brangiausiems vyrams?
– Taip, dabar vos išgirstu kokį nors keistą garsą mašinoje, iš karto skambinu draugui, paklausiu, ką daryti. Vis dėlto nelaikau savęs visai nieko neišmanančia. Juk kiekvienas žmogus, sėdantis į automobilį turi suprasti bent elementarius dalykus, pavyzdžiui, kur įsipila langų skystis, ką reiškia viena ar kita užsidegusi įspėjamoji lemputė arba kaip prisipūsti padangą.
– Turbūt kiekvienas vairuotojas turi svajonę atsisėsti už kokios nors markės automobilio vairo – kokia būtų tavoji?
– Mano pirma mašina turėjo skylę dugne, su kuria aš važiuodavau ir galėdavau matyti asfaltą (juokiasi). Dabar vairuoju pirmos klasės „BMW“. Tai dviejų durų mašina, kuri niekuo neišsiskiria iš kitų automobilių. Džiaugiuosi ja, tačiau mano svajonių mašina – kabrioletas. Važiuodama stengiuosi nenaudoti jokių kondicionierių, man patinka, kai atsidarius langus vėjas plaiksto mano plaukus, todėl labai tikiuosi, kad vieną dieną pavyks įgyvendinti šį troškimą.
Neseniai teko atsisėsti ir į „Audi 80“, dar kitaip vadinamą „Bulką“ (juokiasi), kurią ZIP FM dovanoja savo klausytojams. Prieš pora metų su tokiu automobiliu į rinktinės stovyklą atvyko Jonas Valančiūnas, dabar išbandžiau ir aš. Automobiliui – 33-eji, tačiau jausmas jį vairuoti nerealus. Bulkos spalva – salotinė, salonas – veliūrinis, ji varoma benzinu ir dujomis. Beje, dujomis varomas automobilis – dar vienas pirmas kartas mano gyvenime. Važiavau ir jaučiausi stilingai oldschool‘inė. Daug žmonių atsisuko, mojavo, šypsojosi, pati prisidariau kalną selfių.
Į madą grįžo 90‘s muzikinis stilius, drabužių mados. Manau, kad taip pat yra ir su automobiliais. Turėdama tokią mašiną Vilniuje tikrai važinėčiau su savo stikline kavos ir visiems šypsočiausi (juokiasi).
– Žaviesi senais automobiliais?
– Nesu labai didelė automobilių gerbėja. Esu mergina, kuri mėgsta vieną markę ir į kitas nesisukioja. Bet seni automobiliai – tarsi meno kūriniai, jie tikrai sukelia įspūdį, jie pasakoja istoriją, leidžia pažinti praeitį, net kurti stilių. Tačiau aš moku vertinti tik grožį, kas po kapotu – ne man (juokiasi).
