Apie atsisveikinimą su kompozitoriumi trečiadienio vakarą pranešė jo dukra, aktorė Elžbieta Latėnaitė.
„Dėl Tėvelio išlydėjimo.
Sustojo mano tėčio širdis, o su ja – ir jo gyvenimas. Turint omeny pandemiją, tikrai suprasime, jei atsisveikinsite per atstumą, mintimis, iš tolo. Patys irgi ne visi būsime“, – pabrėžė ji ir paragino atsisveikinimo metu laikytis saugumo rekomendacijų.
Elžbieta paskelbė, kad norintys su F.Latėnu atsisveikinti gyvai tai galės padaryti Kompozitorių sąjungos namuose (A. Mickevičiaus g. 29, Vilniuje) lapkričio 5 d. 12–19 val. ir lapkričio 6 d. 9–12 val.
Karstas bus išnešamas lapkričio 6 d. 12 val., o laidotuvės vyks Antakalnio kapinių Menininkų kalnelyje.
Šv. Mišios bus aukojamos lapkričio 5 d., 18 val. Vilniaus Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo bažnyčioje (Sėlių g. 17).
„Artimieji prašo pagarbą velioniui išreikšti gėlės žiedu, nors tikrai galite ir sutaupyti apsipirkimo susibūrimų.
Saugokime vieni kitus“, – rašė E.Latėnaitė.
15min primena, kad Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas kompozitorius Faustas Latėnas mirė lapkričio 3 d. Šią naujieną feisbuke pranešė jo dukra aktorė E.Latėnaitė. F.Latėnui, kurio muzika skamba daugelyje populiarių spektaklių ir filmų, buvo 64-eri.
F.Latėnas gimė 1956 metų gegužės 16 dieną. Jis baigė Kauno J.Gruodžio aukštesniosios muzikos mokyklos Giedriaus Kuprevičiaus kompozicijos klasę, vėliau – Lietuvos muzikos akademijos prof. Eduardo Balsio kompozicijos klasę.
Nuo 1980 metų dirbo Vilniaus teatre „Lėlė“, Vilniaus mažajame teatre, Nacionaliniame dramos teatre. Ėjo kultūros viceministro pareigas, buvo ministro pirmininko patarėjas kultūros klausimais.
Už muziką teatro spektakliams pelnė daug premijų ir apdovanojimų, tarp jų – Nacionalinę kultūros ir meno premiją.
Per savo muzikinę karjerą sukūrė muziką daugiau nei 200 spektaklių, 40 filmų.
Kaip rašoma Lietuvos muzikos informacijos centro tinklalapyje, F.Latėno kūryba, gyvuojanti už teatro ribų, neretai būna tarytum abstrahuota iš spektakliuose skambėjusios muzikos. Pats kompozitorius savo kūrybos stilių linkęs vadinti postsocrealizmu ar postrealizmu, kurio ryškiausias bruožas – ypatingas būsenų (džiaugsmo, liūdesio, sarkazmo ir t.t.) hipertrofavimas. Kūrinių harmonija pabrėžtinai romantinė – grindžiama trigarsių ir sekstakordų sekomis, kartais netgi visiškai vengiant bet kokių disonansų.
