„Jums labai pasisekė, šiandien Elvyra jaučiasi puikiai ir minėjo, kad jos dieną pradžiugintų nuoširdus pokalbis“, – sakė Nijolė Narmontaitė, kai susisiekiau su ja dėl Elvyros Žebertavičiūtės kontakto.
Ir išties, jau iš pirmų pokalbio akimirkų su garsia aktore, kuri mini savo 89-ąjį gimtadienį, pajaučiau, kad ji labai laiminga bei energinga, o džiaugsmu galėtų užkrėsti dar ne vieną į jos spektaklį atėjusį žiūrovą. Ir nors šiandien jėgos vis dar leidžia, o režisieriai siūlo sudalyvauti įvairiuose projektuose, Elvyra sako tokių darbų jau vengianti.
„Mane kankina nemiga dėl vakarais aplankančių įvairių minčių bei patirtų gyvenimo akimirkų prisiminimų, todėl sunku nuspėti, koks išauš rytas. Jau sudėtinga derinti grafiką bei darbus“, – pasakojo Elvyra.
Dabar, kai nebėra teatro gastrolių, aktorės gyvenimas tapo ramesnis, o kasdienybę praskaidrina trys augintiniai. Vakarais ji eina pasivaikščioti į netoliese namų esantį parką, o kartais, jei tik būtų galimybė, jėgos, anot Elvyros, dar leistų ir pašokti.
Per gyvenimą ji prikaupė daug patirties, kuria norėtų pasidalyti su skaitytojais. Apie tai su E.Žebertavičiūte ir pasikalbėjome – gyvenimo pokyčius, kartų skirtumus, prabėgusias dienas bei meilę.
– Elvyra, trumpo mano pokalbio su Nijole metu ji užsiminė, kad pastaruoju metu beveik nedalijate interviu, kodėl?
– Žinote, dėl visko kaltas koronavirusas – atrodo, nutrūko gyvenimas, visi nusistovėjo savo vietose. Beveik niekas nevyksta ir kūrybiniame gyvenime, žmonės tik ieško kur pritapti, kaip išgyventi. Be to, kam dabar tie seni aktoriai įdomūs, jaunimas nebesidomi jais. Pastebiu tai žiūrėdama į savo anūkes. Jeigu noriu ką nors papasakoti iš savo praeities, jos man sako: „Ai, mes, močiute, internete viską rasime.“ Jauniems žmonėms nebėra kantrybės klausyti (juokiasi). Tokie dabar laikai, pasaulis stipriai pasikeitė.
Staiga scenoje pradėjo pasakoti apie nuogybes, seksą. Visa tai mane tiesiog stulbino.
– Palyginusi savo jaunystės dienas ir dabartinius laikus, kaip jūs vertinate pokyčius, kokias emocijas tai sukelia?
– Aš jau ir anksčiau buvau pasimetusi, kai teatre pradėjo rodyti spektaklius, kaip aš sakau, einančius į plokštumą, o ne gilumą. Juose vis įterpiami žodžiai, kurių mes nevartojame, kuriuos viešoje kalboje būtų negražu minėti. Staiga scenoje pradėjo pasakoti apie nuogybes, seksą. Visa tai mane tiesiog stulbino.
Vėliau po truputį pripratau, bet dėl šių pokyčių nesu laiminga. Manau, kad publikai mes, kūrėjai, turime nešti šviesą, grožį, o savo turimais talentais ir gabumais atiduoti viską, kas yra geriausia. Į pasaulį nespinduliuoti blogio, nes to juodumo ir taip yra daug. Tokia mūsų misija.
Tikrai talentingus režisierius galima suskaičiuoti ant pirštų. Per tą laisvę, demokratiją, norą pasirodyti atsirado labai daug šiukšlių. Tačiau manau, kad laikui bėgant viskas nusistovės ir liks tik brangakmeniai.
O jaunimui atsivėrė viso pasaulio vartai – jie gali išvažiuoti, daug ką pamatyti. Internete, kaip aš jį vadinu, vandenyne, galima nuskęsti. Žinoma, kai esi mąstantis jaunuolis, atsirenki informaciją, o jei imi iš to vandenyno tik tai, kas atrodo šiuo momentu įdomu, gali labai labai nusivilti, padaryti daug klaidų, kurių pats sau neatleisi ir neištaisysi.
– Prie įvairių pokyčių prisidėjo ne tik globalizacija, bet ir pandemija. Kaip šiandien atrodo jūsų dienos? Ar jos stipriai skiriasi nuo buvusių prieš karantiną?
– Dabar mano gyvenimas labai primityvus, o ir visi žmonės apriboti dėl koronaviruso. Aš daugiausia laiko praleidžiu namuose, turiu juose savo kompaniją. Nuo mažens labai mėgau gyvūnus, juos dažnai atvesdavau į namus, bet mama vis neleisdavo auginti.
Dabar, ypač prasidėjus karantinui, pastebiu, kad lauke padaugėjo benamių gyvūnų, vieną jų priglaudžiau jau anksčiau. Neseniai Nijolės Oželytės draugė turguje pasiūlė pasiimti dar vieną katiną, o, man bevaikštant lauke, priėjusi moteris įdavė į glėbį mažytę katytę ir pabėgo. Ką beliko daryti, parsinešiau namo. Dabar gyvename trise (šypsosi). Kiekvieną vakarą, išėjusi pasivaikščioti į šalia namų esantį Tuskulėnų rimties parką, pamaitinu dar devynias benames kates.
Neseniai pastebėjau, kad yra daug senų žmonių, kurie nuobodžiauja, jiems liūdna, jie nežino, ką daryti. Paskambinau į „Sidabrinę liniją“, pasakau, kad dažnai esu laisva, todėl mano telefono numerį gali duoti kokiam nors senjorui, su juo pasikalbėtumėme. Dabar man nuolat paskambina viena moteris. Tai lyg ir savanoriauju (šypsosi).
Jei tik puola kokia nors depresija, imuosi fizinio primityvaus darbo ir man kaipmat pagerėja.
Dvi dukros mano jau užaugusios, gyvena atskirai, bet tai nė kiek manęs neliūdina – kaip bebūtų keista, aš labai mėgstu vienatvę.
Anksčiau labai mėgau draugų kompaniją, turėjau jų labai daug, tačiau visi išėjo į kitą pasaulį, o aš likau viena. Bet nuobodžiauti man nepavyksta, tos dienos per trumpos (juokiasi). Jei tik puola kokia nors depresija, imuosi fizinio primityvaus darbo ir man kaipmat pagerėja.
Galėčiau skaityti, daug knygų dar neperskaityta, bet turiu bėdą – viena mano akis nebeleidžia to daryti, o antrą labai saugau, stengiuosi nenuvarginti. Taigi, taip ir bėga tos mano dienos (šypsosi).
– O televiziją ar įsijungiate?
– Mane šiek tiek erzina, kai per televiziją rodo jaunas ponias, žvaigždes ilgiausiais nagais, kurios džiaugiasi apartamentais. Tai nedomina ir niekada nedomino.
Suprantu, jei pasakoja apie keliones, bet keliavimas vėlgi – turi ką nors pamatyti, o ne pilvą išvertus gulėti prie baseino. Jei iš kelionės nieko neparsiveži, negali nieko papasakoti...
Man, augusiai kitoje aplinkoje, nuolat jaučiant maisto trūkumą, baisu žiūrėti, kaip dabar viskas taip švaistoma, neįvertinama, skatinamos per televizija laidos, kuriose rodomi tik gražūs namai.
Mane erzina, kai per televiziją rodo jaunas ponias, žvaigždes ilgiausiais nagais, kurios džiaugiasi apartamentais.
– Ar dabartines jūsų dienas kiek nors praskaidrina šventės, gimtadienis?
– Ne, šie metai, pavyzdžiui, šventės, man praėjo ne taip, kaip įprasta. Viena dukra atėjo per Kūčias su antra puse, saugiai, dėvėdami kaukes bandėme sėsti prie stalo, bet pasijaučiau labai pavargusi.
Kartais man būna geresnė nuotaika, bet tai priklauso nuo to, kaip ir kiek pamiegu. Būna, vieną dieną juokiuosi sakydama, kad į šokius galiu vaikščioti, kartais net greitu žingsniu praeinu, o kitą dieną, atrodo, kojos sunkios, galva sunki. Bet toks gyvenimas.
Juokaudama sakau, kad esu iš akmens amžiaus, o šis, plastikinis, man kelia daug įvairių minčių.
– Nusikelkime šiek tiek į jūsų jaunystės dienas. Kokios jos buvo?
– Dabar labai daug mąstau apie praeitį, savo jaunas dienas. Esu karo metu užaugęs žmogus, patyriau daug žiaurumų, mano vaikystė buvo sunki, jaunystė – taip pat ne stebuklai. Gyvenome nuo kąsnio iki kąsnio. Pamenu, šeimoje buvome trys vaikai, siaubingai taupydavome, neturėdavome nė duonos. Mums niekas nieko nepasakojo, mus viena auginusi mama kaip mokėjo, taip vertėsi.
O jaunystė yra jaunystė, mane supo draugai, tokie patys kaip ir aš, kurie gyveno taip pat labai kukliai. Galiu tik pasigirti – aš ir nė viena mano studijų metų draugė nerūkė, negėrė. Dabar juokaudama sakau, kad esu iš akmens amžiaus, o šis, plastikinis, man kelia daug įvairių minčių.
– Minėjote, kad dabartinė jaunimo kultūra jus labai stebina, bet galbūt joje įžvelgiate ir ką nors teigiamo?
– Ką aš šiame plastikiniame pasaulyje atradau gražaus – jaunimą, kuris iš tikrųjų gyvena, kuria šeimas, mažiau naršo internete. Ypač vasarą pastebiu žmones, susirenkančius su šeimomis parke. Kaip jie gražiai bendrauja, o, svarbiausia, jauni vyrai, dabar, net ir žiemą, vežioja vaikus vežimukuose. Žmonos turbūt pietus daro (šypsosi) arba susirinkusios apie moteriškus reikalus kalbasi. Vyrai, net jei kas ir atsitinka, nešaukia moterų, patys paima vaikus, nuramina. Aš tiesiog pritrenkta tokio jų elgesio (šypsosi).
Pamenu, su keturmete dukra norėjome užeiti į restoraną pavalgyti, bet mane sulaikė jo darbuotojas – pasakė, kad su mažais vaikais neaptarnauja, pasiūlė palikti dukrą už durų, o pačiai pavalgyti… Prisimindama tuos laikus galiu pasakyti, kad labai retai matydavau vyrus, vežančius vaikus vežimėliuose ar nešančius rezgines su maisto produktais. Visa tai darė moterys. Dabar, akivaizdu, viskas pasikeitė.
– 89-eri – ką jums reiškia šis skaičius?
– Dabar metai neturi reikšmės, jų nebeskaičiuoju, jaučiuosi, kaip sakoma, senjorė. Kad jau pasenau, supratau po 70-ties – tuomet pajaučiau, kad tapau ir laisvesnė. Pavyzdžiui, jei anksčiau ko nors nedrįsdavau, būdavo nepatogu, dabar viskas tapo paprasta, atrodo, kodėl varžytis turėčiau. Galiu tiesiai pasakyti, ką galvoju, nebijau savo metų, savo gyvenimo.
– Kaip planuojate šiais metais paminėti savo gimtadienį? Galbūt turite kokių nors ypatingų tradicijų?
– Mano dukros įprastai padaro kokią nors staigmeną (šypsosi). Pavyzdžiui, per praėjusį gimtadienį buvau nuvažiavusi į Birštoną. Telefonu man jos paskambino, paklausė, kaip jaučiuosi, tuo metu aš buvau išėjusi pasivaikščioti, papasakojau, kur esu. Pasirodo, kad dukros taip pat buvo atvykusios į Birštoną, o pokalbio metu atsisukusi netoliese pamačiau jas besišypsančias. Mane taip vedžioja už nosies (juokiasi), o šiais metais nežinau, ką sugalvos.
– Sako, kad aktoriai gimtadienius dažnai pasitinka dirbdami, scenoje. Jūsų šventės taip pat prabėgdavo teatre?
– Turėjau labai nedidelę, bet smagią, įvairių profesijų, tačiau daugiausia aktorių draugų kompaniją. Tai buvo mano, kaip aš vadinu, artimiausi širdies draugai. Visi susirinkdavome, kas kokią kuklią dovanėlę padovanodavo, ragaudavome lietuviškus patiekalus, pavyzdžiui, kugelį ar cepelinus.
Draugai buvo žmonės, kurie norėjo patys improvizuoti, vaidinti. Mums niekada nereikėjo kviesti atskirų artistų, kurie šventės metu padainuotų arba palinksmintų. Aš, pamenu, patiesdavau staltiesę ant grindų, o stalą nustumdavau prie sienos. Tuomet visi susėsdavome ant pagalvių, tarsi ant pievos, ir vaišindavomės, bendraudavome.
Taip linksmindavomės, dūkdavome, improvizuodavome. Pavyzdžiui, kas nors dingdavo kitame kambaryje ir sugrįždavo jau kaip personažas, kuris atlikdavo čia pat susigalvotą programą. Smagu būdavo, ne visi net spėdavo pasirodyti (šypsosi).
Bet paskui viena draugė susirgo vėžiu, kažkas iš draugų išsiskyrė, po truputį kompanija byrėjo, vėliau visi išėjo į dausas, o aš likau viena su savo augintiniais. O taip norėtųsi turėti širdies draugą iš anų laikų, kuris tave išklausytų ir suprastų. Senatvė labai paryškina žmonių charakterių bruožus, todėl ir nusivylimai neišvengiami.
– Sulaukėte tikrai gražaus amžiaus. Kokį įvardytumėte savo ilgaamžiškumo receptą?
– Aš dažnai ir dabar pati galvoju, kad mano mama mirė 96-erių, bet ji kentėjo. Nors gyvenimas buvo duotas ilgas, pabaigoje tapo beprasmis, nes 6 metus sirgo demencija.
Galbūt mano ilgaamžiškumą lemia ne tik genai, bet ir vaikystė? Ji mane užgrūdino – juk buvau karo vaikas, todėl žinau, kas yra vargas, nepritekliai, netgi badas. Matyt, šie dalykai užgrūdino ir ištremtus į Sibirą, tarp kurių ne vienas – ilgaamžis su puikia atmintimi. O gal ir mano įgimtas optimizmas padėjo…
Galbūt mano ilgaamžiškumą lemia ne tik genai, bet ir vaikystė? Ji mane užgrūdino.
– Atmintyje išlikę tiek daug prisiminimų, apie savo gyvenimą išties galėtumėte parašyti knygą. Kokia ji būtų?
– Pirmiausia, aš jos nerašyčiau ir nežinau, ar kam nors būtų labai įdomi mano istorija. Kurie jau pagyvenę, jiems būtų nebeįskaitoma, o jaunimui kažin, ar įdomu. Dabar visi, kas tik gali, rašo knygas, tačiau aš to daryti nesugebu. Nebent viską papasakočiau – gal tuomet atsirastų kas nors netikėto. Bet nesinori visai nuogai nusivilkti prieš paskutinę kelionę.
– O kaip scena? Jei kas nors šiandien pakviestų suvaidinti, dar ryžtumėtės tokiai avantiūrai?
– Neseniai ir nusifilmavau, už pusės metų pamatysiu rezultatą, nes Lietuvoje kol kas filmo dar nerodo. Vaidmeniui reikėjo vidinės jėgos, kurios dar turiu, bet režisieriai dabar turi prie manęs derintis, nes dėl nemigos negaliu nuspėti, kada gerai jausiuosi. Ir mane tai labai kausto, jau daug vaidmenų dėl šios priežasties esu atsisakiusi. Tačiau dažnai sutinku įgarsinti vaikiškus filmukus, nes šioje srityje dar sugebu prisitaikyti.
– Elvyra, kalbėjote apie širdies draugus, o kas jums yra meilė? Su kuo asocijuojasi šis jausmas?
– Meilė nesitęsia. Kiekvienas jaunas žmogus svajoja apie ją, tik visi skirtingai. Anais laikais meilė buvo suprantama kaip švarus, tyras jausmas, moterys ir vyrai neskubėjo pulti vienas kitam į glėbį. O dabar, man atrodo, jaunimas pernelyg sieja meilę su seksu. Aš pirmiausia siečiau ją su pagarba, draugyste, emociniu intymumu. Aš ne prieš seksą, aš už tai, kad jis būtų vietoje ir laiku (juokiasi).
Nebuvau gražuolė, bet man piršosi ne vienas vyras, o studijų laikų draugas pasakė: „Tik aš vienintelis iš kurso tavęs neįsimylėjau.“ O aš pati turėjau tik vienintelę tikrą meilę. Su šiuo žmogumi esu buvusi kelis kartus pasimatyme, paskui jis išvažiavo į kitą miestą.
Man piršosi ne vienas, o aš pati turėjau tik vienintelę tikrą meilę.
– O dabar, kai gyvenimas nusistovėjęs, dienas leidžiate namuose, ar netrūksta šalia artimo žmogaus?
– Galiu pasakyti atvirai – jei pasitaikytų mano amžiaus žmogus, su kuriuo būtų įdomu pabendrauti, pasikalbėti, prisiminti praėjusius laikus, aptarti, ką šiandien matome gera ir bloga, kur eina pasaulis, tokios pažinties neatsisakyčiau. Būtų smagu turėti tokį draugą. Bet kalbu ne apie gyvenimą kartu.
– Sakoma, kad meilė ir įvairios dėl jos patiriamos emocijos menininkams, kartu ir aktoriams, padeda jų profesijoje. Kaip manote, ji pamoko, augina žmogų?
– Galiu tik pasakyti, kad ir su vienu, ir su kitu vyru išgyvenau aštuonerius metus. Abiem pati pasakiau, kad skiriamės.
Juk kai žmonės pykstasi, kankina vaikus. Tuomet geriau su vyru išsiskirti ir leisti, jei jis norės, bendrauti su vaiku, netrukdyti. O kitos moterys daro priešingai, dažnai šantažuoja. Aš didžiuojuosi, kad per aštuonerius gyvenimo su vienu ir kitu vyru metus mano vaikai niekada negirdėjo barnių, aš viską laikydavau savyje, nepriekaištaudavau. Kentėdavau, kol matydavau, kad nėra prasmės. Tuomet pasakydavau – viskas.
Mano vienas vyras bendravo su savo dukra iki mirties. Jau išsiskyrę su juo pora sykių net šventes kartu sutikome. Su antruoju niekaip nepavyko gražiai bendrauti, jis nesuprato, kas yra šeima, jam buvo svarbus tik jo darbas, nieko aplink daugiau nematė, netgi savo dukros nepastebėdavo.
– Vadinasi, buvo bemiegių naktų dėl meilės?
– Pirmajam vyrui buvau pasakiusi, kad būsiu su juo tik tokiu atveju, jei vienas kito neapgaudinėsime. Sutarėme, kad jei kas nors panašaus nutiks, prisipažinsime ir ramiai išsiskirsime. Kai sužinojau, kad jis nesilaikė žodžio, negalėjau atleisti, man buvo skaudu, pasijutau išduota. O su antruoju išgyvenau labai sunkias skyrybas.
Visą tą laiką, apie kurį dabar kalbu, mane gelbėjo mylimas darbas. Aš nuo mažens svajojau būti aktorė. Deja, kaip aktorė nebuvau iki galo išnaudota. Aktorius juk visada alkanas vaidmenų. Man jų trūko.
– Ko dabar sau palinkėtumėte gimtadienio proga?
– Labai nedaug. Kadangi Dievas davė tokį netrumpą kelią, norėčiau, kad dar suteiktų sveikatos kur nors nuvažiuoti. Nekalbu apie tolimą šalį, kalbu apie Lietuvą. Tikiuosi dar pabraidžioti jūroje, pasivaikščioti miške, pasidžiaugti tuo visu pasaulio grožiu būdama gamtoje, toli nuo miesto šurmulio.
Norėčiau turėti nors mažytį namelį prie ežero ar miške, bet tai jau neįgyvendinama. Tegul būna tokia mano svajonė (šypsosi). Tikiuosi, mano šeima bus sveika, o pasaulis susitvarkys, nebus tiek pykčio tarp tautų, įsivyraus ramybė ir taika.