„Mano vyras būtų norėjęs, kad jubiliejų atšvęsčiau. Norėjau ir aš pati“, – Žmonės.lt kalbėjo žinoma laidų vedėja, prodiuserė, labdaros projektų organizatorė E.Mildažytė.
Pasak jos, dėl to, kad šventės primena apie save, gedulo skraistė niekur nedingsta. Tačiau sąmoningai pasiduoti liūdesiui taip pat nėra prasmės.
„Iš pradžių galvojau, gal reikia nedaryti nieko, neorganizuoti jokio minėjimo. Tačiau vėliau susimąsčiau – nejaugi aš dabar kažkur išvyksiu ir verksiu įsikniaubus į pagalvę? Na, jau ne, tai būtų visiškai nepanašu į mane“, – Žmonės.lt sakė E.Mildažytė.
Dar anksčiau ji buvo užsiminusi, kad kiekvienos moters gyvenime yra du psichologiniai slenksčiai: pirmas, kai sueina 30 metų ir supranti, kad esi jauna, bet jau moteris, o antras – kai artinasi 50. Tačiau sulaukusi šio skaičiaus ji sako besijaučianti rami. Esą šis amžius – labai gražus, o sukti galvą dėl bėgančių metų būtų net kiek juokinga – juk vis tiek nieko nepakeisi.
„Biologinis amžius su faktiniu amžiumi gražiai dera. Apskritai, pradedu galvoti, kad aš dabar pradedu gyventi tą gyvenimą, kurį turėjau gyventi nuo 30 iki 50 metų. Tuomet buvau visiškai save praradusi – atsidavusi darbams, namams, šeimai“, – sako E.Mildažytė.
Šiandien ji sako pagaliau atradusi laiko dalykams, kuriems iki tol jo vis neužtekdavo. Nors, pasak Editos, to laiko apskritai niekam nebūdavo. Gyvenimas sukosi karuselėje.
„Žinote, tai, kad to laiko dabar viskam daugiau, turi ir kitą medalio pusę. Tas tuščias tarpas tuo pačiu sukėlė ir daug skausmo. Su vyru dažniausiai visur būdavome kartu. Tačiau suvokiu viena – jei noriu judėti į priekį, turiu progresuoti, turiu kažką veikti, daryti, tobulėti. Net daryti tai, ko anksčiau nebandžiau“, – sakė E.Mildažytė.
Vyro Gintauto Vyšniausko netektis buvo stiprus smūgis, tačiau Edita nepalūžo. Gal todėl ir nuo gimtadienio pabėgti nenorėjo. Tiesa, dar prieš kelis mėnesius ji svarstė apie visai kitą šventės scenarijų. Ir nors, tuo metu medikai vyrui optimistinių prognozių nežadėjo, E.Mildažytė prasitarė vis tik tikėjusi, kad vyras jos 50-mečio sulauks ir jie galės jį paminėti drauge.
„Gintas sunkiai sirgo, mačiau, kad jam blogai, bet tikėjau, kad mano gimtadienio sulauksime. Mąsčiau, ką galėtume nuveikti, kad būtų priimtina ir jam. Buvau sugalvojusi, kad reikia padaryti spektaklį, kuriame būtų rodomos scenos iš mano gyvenimo ir jas vaidintų profesionalūs artistai. Norėjau, kad pažiūrėtume tokį spektaklį, pasikviestume ten draugus, vėliau išgertume taurę šampano ir ramiai važiuotume namo. Deja, planus teko keisti, atsitiko kaip atsitiko“, – atviravo E.Mildažytė.
TAIP PAT SKAITYKITE: Editos Mildažytės ir Gintauto Vyšniausko šeimos bičiulė: „Gyvenime nesu mačiusi tokios meilės“
Gintas, kai ji pati jį vadina, mėgo Editą stebinti, drauge judviejų švęstos šventės būdavo nepamirštamos.
Mes vienas kitam buvome didžiausia dovana.
„Visos jos buvo labai gražios. Kitokių tiesiog nebuvo. Tokios, kad kaskart išsikraustydavome iš proto visomis prasmėmis“, – sakė ji.
Didžiausia vyro dovana ji vadina jo paties atsiradimą savo gyvenime. „Mes vienas kitam buvome didžiausia dovana. Niekada nesu gavusi didesnės dovanos. Ir jis nėra gavęs“, – sakė E.Mildažytė.
Pati sau jubiliatė linki neužsistovėti vietoje ir pilna koja žengti pirmyn. Judėti į priekį ją skatina pareigos sau, vaikams, aplinkiniams jausmas. Taip pat – pasitikėjimas savimi.
„Noriu eiti į priekį, noriu gyvenimo, noriu jausmų, džiaugsmo, šviesos, sveikatos. Ir nenoriu gyventi tarp mirusių žmonių. Kai išeinu į gatvę, tai atrodo, kad mano Gintas, kuris jau danguje, yra labiau gyvas nei daugelis žemėje vaikštančių. Tie žmonės yra, bet jie negyvena“, – svarstė E.Mildažytė.
