„Kai Gintas iškeliavo, aš tikrai numiriau kartu su juo. Bet man nebuvo sielos graužaties, kurią jaučia kitos našlės: „Gal tą būčiau padariusi? Gal šitaip reikėjo?“ Aš padariau viską, ką galėjau padaryti geriausiai, todėl man jokių klausimų nėra“, – atvirauja Edita.
Šnekučiuojamės mudvi susėdusios ant suoliukų netoli Josvainių kultūros centro. Leidžiame pavakario saulei myluoti mums veidus. Gyvenimas tądien išties panėšėjo į nuostabią idilę. Ore kvepėjo tyra ramybe. Tiesiog mėgavaisi esama akimirka, nes, regis, jutai likimo ar paties Dievo siunčiamą žinią – viskas bus taip, kaip turi būti. Taigi nėra, ko baimintis.
„Nėra ko bijoti, nes neįmanoma numatyti ateities. Tave likimas vis tiek nuves tuo keliu, kur numatyta, – įsitikinusi Edita. – Gyvenime reikia patirti visko. Tikro džiaugsmo, kai juokiesi ir negali sustoti, tikrų ašarų, pažeminimą, nusivylimą – visus jausmus, visas būsenas, nes tik tada supranti, apie ką yra gyvenimas. Kas sakė, kad liūdesys blogas jausmas? Jei nebūtų liūdesio, tai nežinotum, kada džiaugsmas. Tada ir būtum kaip virta mėsa – jokia.“ Apie tą gyvenimo skonių paletę su Edita ir kalbamės.
– Edita, į Jus tiesiog gražu žiūrėti – atrodote laiminga ir tiesiog švytite. Regis, Jūsų neslegia jokie visuomenės primetami lūkesčiai: taip atrodyti, tiek sverti, veikti tą, mėgti aną. Ar iš tiesų?
– Iš tikrųjų taip yra, nes kai sulauki tam tikro amžiaus, kuomet su tavimi gyvenime atsitinka viskas, kas atsitinka, tu supranti, kad pagrindinė užduotis gyvenime – įdomiai jį nugyventi.
Gyvenime reikia patirti visko. Tikro džiaugsmo, kai juokiesi ir negali sustoti, tikrų ašarų, pažeminimą, nusivylimą – visus jausmus, visas būsenas, nes tik tada supranti, apie ką yra gyvenimas.
Kaip tik buvau filmuoti tokių žmonių, kuriuos seniai pažinojau. Puikiai atsimenu, kai buvo tos moters 70-metis ir ji šoko ant stalo. Dabar turi būti jos 80-metis ir aš matau, kaip jinai kanda, kanda riešutą, kanda, kanda, žvilgsnis padėręs... Alzhaimeris.
Todėl galvoju – tai kada, jeigu ne dabar? Kada važiuoti į ekspedicijas? Kada gyventi? Kada viską daryti? Nes viskas labai greitai baigiasi.
Mano tokia labai išmintinga teta Amerikoje gyvena. Ji visada sakydavo mums su Gintu: „Važiuokit dabar, jeigu dar norit pamatyti kokias tolimas šalis, kur sudėtingesnės kelionės, yra fizinio krūvio, nes paskui bus visai kitas važiavimas – paskui skaičiuosit, kiek jūsų suprotezuoti sąnariai gali laiptelių įkopti ir t. t.“ (Nusijuokia)
– Jums rūpi būti laiminga ar sėkminga?
– Ir tokia, ir tokia. Matai, kai esi nesėkmingas, tada turi būti budistas, kad į tai nekreiptum dėmesio, nes paprastai tas laimingumas ir sėkmingumas mūsuose bei apskritai Vakarų kultūroje yra sutapatinamas. Tad būti nesėkmingu ir ramiai su tuo susigyventi gali tik labai išmintingas žmogus. Manau, kad savižudybių skaičius ir visi kiti dalykai Lietuvoje yra tiktai dėl to, kad žmonės sau kelia per aukštus reikalavimus, o kiti – visai jokių nekelia.
– Atrodo, kad televizija, bent jau Lietuvoje, tiesiog garbina jaunystės kultą. Jums 52-eji, bet žiūrovai Jus taip pat stipriai myli ir laukia prie ekranų. Kaip manote, kodėl?
– Jaunystė yra puiku. Ji nuostabi – tai grožis ir poezija. Bet žiūrovo lūkesčiai yra įvairūs. Žiūrovui turbūt patinka žiūrėti į nekvailą žmogų ekrane. Sakykim, visa tavo laikysena, vidinė elegancija – žmonės visą tai tiesiog perskaito.
Prisimenu Algimanto Čekuolio klausiau, senybėse, prieš kokius 20 metų, tada dar „Bobų vasarą“ vedžiau, sakau: „Algimantai, kaži kiek man Dievas duos toj televizijoj dirbt?“ Atsakė: „Žinai, kiek norėsi, tiek ir dirbsi. Tu esi iš tų, kuri dirbs tol, kol norėsi pati. Jei nenorėsi, tai ir nebedirbsi.“
– Kaip manot, ką mes prarandame vaikydamiesi tik jaunystės ir išorinio grožio?
– Svarbiausią dalyką – sielos ramybę. Manau, kad pats laimingiausias ir gražiausias žmogus yra tas, kuris iš tikrųjų nesikamuoja dėl to, kaip jis atrodo. Kuo provincialumas skiriasi nuo neprovincialumo? Turiu omeny ne mažo miestelio sąvoką ar Lietuvos pasauliniu mastu. Provincija mumyse pačiuose yra arba nėra. Pavyzdžiui, Sauka (toli nuo didmiesčių gyvenantis garsus tapytojas Šarūnas Sauka - aut past.). Jis gyvena Dusetose. Ten atidaryta galerija ir jis yra pasaulio pilietis – pasaulis pas jį važiuoja, o ne jis į pasaulį.
Manau, kad pats laimingiausias ir gražiausias žmogus yra tas, kuris iš tikrųjų nesikamuoja dėl to, kaip jis atrodo.
Jūs pasižiūrėkit, netgi nuotraukose, visuose mikimauzų žurnaluose. Kur žmogus stovi susikaustęs ir visada galvoja, kaip aš atrodau, tai jis atrodo juokingai. O tas žmogus, kuris bet kaip apsirengęs jaučiasi laisvas, tai jis ir diktuoja madas, nes jeigu jis taip gerai jaučiasi šitaip apsirengęs, tai aš irgi pabandysiu taip apsirengti, gal ir man taip bus.
Manau, kad dabar labai pavojinga mada atėjusi – imituoti, pamėgdžioti arba sekti. Juk iš tikrųjų pagrindinė žmogaus užduotis – rasti savo kelią, o ne ką nors sekti. Jei tavo tėvai labai nori, kad būtum gydytojas, bet tau labai patinka drožti pliauską, tai vis tiek tu ją droši gyvenimo pabaigoj, tik turėdamas diplomą. Žinoma, jei tau užteks išminties ir drąsos.
– Ką atradote naujo savyje ir gyvenime perkopusi 50-metį?
– Negalėčiau pasakyti, kad tie metai buvo kažkoks ryškus daiktas. Bet šiaip, tai iš tikrųjų yra tam tikra riba, kai tu pradedi galvoti. Vis tiek pusė amžiaus yra daug. Mano Gintautas iškeliavo 58-erių. Man turbūt ne tas 50-metis, o jo iškeliavimas buvo labai aišku ir suprantama, kad gyvenime yra tik viena vertybė – tai žmonės, jausmai, emocijos ir tai, kas mus sieja. O visa kita tėra sąlygos visam tam egzistuoti ir tiek žinių. Jeigu kada nors jaunystėje tau atrodė, kad kaimyno žolė žalesnė, tai dabar man atrodo, kad mano pati žaliausia (nusijuokia).
– Atrodo, kad Jūs labai mylite save, gerąją prasme. Visada taip buvo ar kažkada teko to mokytis?
– Aš visai savęs nemyliu ir net nežinau, ką reiškia meilė sau, nes aš iš tikrųjų laiminga jaučiuosi tada, kai visi aplink mane yra laimingi. Tai man pati geriausia būsena. Negaliu pakęsti konfliktų, kažko įrodinėti. Galiu visiškai ramiai nusileisti ir žinoti, kad tas, kuriam aš nusileidau, yra neteisus, bet man svarbu, kad nekiltų konfliktas ir man nereikėtų ginčytis, aiškintis...
Aš neturiu to, kas vadinama meile sau, bet turiu pasakyti, kad dabar sau leidžiu dalykus, kurių niekados neleisdavau: einu savo kilometrus, dukart per savaitę einu viso kūno masažo ir veido masažo, einu manikiūrus pasidaryti, nors amžinai vaikščiodavau be jų ir t. t. Aišku, tai yra niekas ir galiu to atsisakyti bet kurią akimirką, tačiau kol galiu sau leisti, manau, reikia tai daryti. Tad ir darau (nusišypso).
– Viename interviu esate pasakiusi: „Niekada niekam nieko nepavydėjau.“ Lietuviai patys save per dantį traukia, kad piktdžiuga ir pavydas yra tarsi mūsų genofonde. O kaip Jums to neteko?
– Esu vieną kartą gyvenime pavydėjusi ir pakankamai ilgą laiką – kokių pusantrų metų, kol susitvarkiau su tuo pavydu. Tai buvo profesinis pavydas. Man atrodė, kad su manimi neteisingai pasielgė. Koks tai šlykštus jausmas! Iš proto galima išeiti! Tad aš pagalvojau, kad tai yra pragaras, kurį pats sau užsitaisai. Baisiau būt nieko negali (šypsosi).
O šiaip aš iš tikrųjų niekam nieko nepavydėjau. Mano močiutė yra labai gerai pasakiusi: „Žinai, jeigu praėjo pro šalį, vadinasi, ne tavo – ar vyras, ar troleibusas. Ateis kitas.“ Reikia tiesiog mokėti paleisti, mokėti atsisveikinti.
Mano tėvas labai mokėjo atsisakyti – bet ko. Galėdavo nusimauti kelnes ir atiduoti, jeigu tau patiko. Ir aš tokia visą gyvenimą buvau – man niekad nereikėjo. Sakyčiau, kad turėjimas mane greičiau apsunkina, nes turtą reikia prižiūrėti. Jei turi namą, tai gęsta lempos, atsisukinėja rankenos... Čia yra toks valstietiškumas, kurio aš, matyt, neturiu iš prigimties. O yra žmonių, kurie save tapatina su turėjimu – su turtu.
Toks buvo mano vyras. Jis visada norėjo turėti, jam reikėjo valdyti, nes tėtis buvo kolūkio pirmininkas ir Gintas tai matė nuo vaikystės. Galų gale turbūt tai buvo ir tam tikri savivertės dalykai. Jam patikdavo turėti, valdyti. Tad aš paskui jį irgi lapatodavau, viską darydavau. O dabar jo nebėra ir man nieko nereikia. Dirbu patinkantį darbą, turiu pakankamai pajamų ir gyvenu gyvenimą, kokio noriu.
– Kalbant apie pavydą, kaip manote, kodėl mums lengva įžeisti, apkalbėti kitą, o pagyrimo, palaikymo žodžiai, regis, sprangūs gerklėje?
– Tai žmogaus nepilnavertiškumo kompleksai. Yra gražus pasakymas: „Jei lietuviai tarpusavyje tiek kalbėtųsi, kiek jie apkalba kitus, tai jie būtų patys laimingiausi.“ Žmogui atrodo, kad menkinant svetimą laimę didėja jo paties laimė, bet taip nėra. Tik galvojant apie save patį, bendraujant, aiškinantis ir kuriant santykius ta laimė dauginasi ir didėja, o visais kitais atvejais ji neegzistuoja, jos tiesiog nėra.
Kai tu pradedi suprasti, kad nuo to, kas ir ką apie tave galvoja, tavo gyvenime objektyviai absoliučiai niekas nesikeičia – tik to žmogaus, kuris galvoja, keičiasi, nes jis save kankina. Tada net ir neapsimoka, tiesą pasakius (nusijuokia).
– Jūs atrodote stipri ir užtikrinta moteris. Ar kada nors Jus kankino gyvenimo prasmės klausimai: kas aš esu, kodėl čia esu?
Jeigu kada nors jaunystėje tau atrodė, kad kaimyno žolė žalesnė, tai dabar man atrodo, kad mano pati žaliausia.
– Tokie klausimai visus kankina, ypač paauglystėje (šypsosi). Parašai 12 eilėraščių ir praeina (nusijuokia). Na, kokia ta gyvenimo prasmė? Turbūt žmonės, su kuriais tu gyveni. Turiu omeny ne tik artimiausioje aplinkoje tave supančius žmones. Aš svarstau, kada mūsų visuomenė subręs tiek, kad išmoktų padėkoti už tai, kad gyveno kažkieno sukurtame emociniame, kūrybiniame lauke. Juk niekas iš niekur neatsirado. Mes visi augome tų pačių malinauskų, povilaičių, tallat-kelpšaičių muzikiniame lauke ir pan. Kodėl žmonės išmoksta padėkoti tik tada, kai netenka? O tada kai reikėtų padėkoti, nedėkoja.
– O Jūs suspėjote išmokti padėkoti laiku?
– Išmokau, seniai išmokau. Taip pat seniai supratau: jei nori ką nors gero padaryti ar pasakyti, tai daryk tai dabar, kad ir vidury naktų. Viską esu padariusi ir šitoje vietoje sau neturiu nė vieno priekaišto.
Aišku, kai Gintas iškeliavo, aš tikrai numiriau kartu su juo, bet man nebuvo sielos graužaties, kad ko nors nepadariau. Aš padariau viską, ką galėjau padaryti geriausiai. Nieko geriau padaryti negalėjau. Padariau viską ir sau atsakiau į tą klausimą. Gal dėl to man nėra to, kaip būna kitoms našlėms: „Gal tą būčiau padariusi? Gal šitaip reikėjo?“ Man jokių klausimų nėra.
Žinoma, aš labai aiškiai prisiimdavau atsakomybę ir pati priimdavau sprendimus. Man nesvarbu, ką gydytojai sakė. Žinojau, kad turi būti taip, kaip aš galvoju. Aš visą laiką sakydavau: „Gintai aš turiu planą.“ Jam buvo duoti penki mėnesiai, o jis pragyveno dar beveik dvejus su puse metų. Paskutinį kartą mes išeiname iš gydytojo, jau visi nuleidę rankas, ir aš sakau: „Gintai, aš nebeturiu plano.“ Jis atsisėdo į mašiną ir sako: „Ačiū Dievui. Leisk tu man numirt.“ Ir ironiška, ir graudu. Aš jį kamavau visą tą laiką. Jis sakė: „Žinai, aš gyvenu dėl tavęs.“ Jam turbūt buvo tiesiog baisu mane palikti.
– Pasikalbėkime apie televiziją. Daugelis Jus iki šiol sieja su jautriuoju „Bėdų turgumi“, o neseniai prisistatėte naujame amplua „Editos šou“. Čia būdama vedėjos kėdėje, sakyčiau, puikiai linksminatės.
– Iš tikrųjų aš visada buvau labai linksma. Esu linksmas, sangviniško tipo žmogus, visiškai nekonfliktiškas, niekad neieškantis jokių melancholijų ir nebandantis savo sielvarto paskandinti svetimose bėdose. Tikrai taip nėra.
Kai sugalvojau „Bėdų turgų“, aš tiesiog norėjau ką nors pakeisti, nes tuo metu Lietuvoje buvo toli iki Europos Sąjungos: niekas negalėjo emigruoti, nebent tapti nelegalais, darbo nėra, kultūrnamiai uždaryti, viskas stovėjo išdaužytais langais – košmaringa situacija. Tamsu, baisu. Tada sugalvojau du projektus: „Bėdų turgų“ ir „Duokim garo“. Tiesiog norėjau ką nors pakeisti ir tikrai labai daug kas pasikeitė. Prisimenu pirmas laidas: sudega kas nors kaime, visi užsirakina ir sėdi, niekas nieko nedaro. O pasižiūrėkite dabar: bet kokia nelaimė ir visa bendruomenė sušoka. Taigi daug kas pasikeitė ir, manau, kad „Bėdų turgus“ čia irgi padarė savo reikšmingą darbą.
O „Editos šou“ galbūt kitiems labai nauja, bet tiems, kurie manę pažįsta, tai absoliučiai nieko nauja. Aš tikrai tokia esu – visada būdavau būry žmonių, svečių. Atvažiuoja kaime kokių dvylika mašinų ir 30 žmonių man pamaitinti, išmaudyti, pamigdyti – juokų darbas. Bet dabar nebe. Nebevažiuoju į tą kaimą ir nebenoriu ten būti.
– Televizijoje esate jau 31 metus. Ar prisimenate pirmąjį eterį?
– Prisimenu, kai perskaičiau pirmas „Žinias“... Nors ką aš atsimenu – nieko neatsimenu, nes skaitydama buvau visiškame kosmose. Buvo 18 val. „Žinios“. Perskaičiusi jas aš išėjau pervargusi, negyva ir galvojau: „Čia yra kosmonauto lygio darbas ir tokį darbą gali tik dievai dirbti. Aš turbūt negalėsiu.“ Tai buvo viskas, kas gali būti sunkiausia (nusijuokia). Nemoku net paaiškinti. Tai kažkokia nesvarumo būsena, bet paskui labai greitai viską perpratau ir man pradėjo darytis nuobodu. Turi būti intriga.
– O dėl įdomumo pasižiūrite senuosius įrašus?
– Niekad į save nežiūriu. Man ta sena boba ekrane visai nepatinka (juokiasi). Aš matau, kad dirbu profesionaliai. Galiu tai įvertinti. Jei galvočiau, kad dirbu neprofesionaliai, tada nedirbčiau. Taigi neturiu mados į save žiūrėti. Niekada ir neturėjau.
– Ar buvo ypatingų pašnekovų, turiu galvoje, ne savo žinomumo praba, bet tokių, kurie jautriai palietė Jūsų asmenybę?
– Dažniausiai tie atradimai yra visiškai paprasti žmonės, nežinomos pavardės. Buvo tokia aštuoniasdešimt kelių metų babcė iš Skouda, kuri varė žemaitiškai taip, kad turėjom ją subtitruoti. Ji pasakojo, kaip šoko su parašiutu. Joje tiek gyvenimo džiaugsmo ir gyvybės..! Tiesiog neišpasakyti dalykai. Tokie žmonės nustebina gilumu gyvendami savo paprastą, labai žemišką gyvenimą.
– Jūsų nuomone, ką kiekvienas žmogus savo gyvenime turėtų patirti?
– Pirmiausia, meilę. Tai yra dalykas, dėl kurio verta gimti. Turbūt reikia patirti visko: tikro džiaugsmo, kai juokiesi ir negali sustoti, tikrų ašarų, pažeminimą, nusivylimą – visus jausmus, visas būsenas reikia patirti, nes tik tada supranti, apie ką yra gyvenimas.
Kas sakė, kad liūdesys blogas jausmas? Jei nebūtų liūdesio, tai nežinotum, kada džiaugsmas. Tada ir būtum kaip virta mėsa – jokia. Taigi verk pametęs, džiaukis radęs. Man atrodo, kad taip reikia gyventi. Juk negali visą laiką būti drungna. „Nesijuok, nes vakare verksi.“ Vakare gal ir verksi, bet dabar juokis iš visų jėgų.
Viena didžiausių mūsų visuomenės problemų – kad visi visko bijo, bijo ateities, bijo pasakyti, ką iš tiesų galvoja. Nėra ko bijoti, nes neįmanoma numatyti ateities. Likimas tave vis tiek nuves tuo keliu, kur numatyta. Man labai patinka rytietiška patarlė: jeigu tu tykiai eini, nesipriešindamas, tada tave švelniai veda, o jei labai prieštarauji, tada tave kaip ožį bliaunantį tuo pačiu keliu pratraukia ir vis tiek niekas nesiskiria – tik tai, kad priešindamasis labai daug jėgų išeikvoji (šypteli).
