Žurnalistė neslepia, kad anksčiau jai buvo svarbu būti įvertintai, bet dabar įvertinimą atstoja atradimai darbe, kurie atperka visas pastangas.
– Kitąmet – 30 metų, kai jūsų gyvenimas neatsiejamas nuo televizijos. Kas yra tas magnetas, kuris jus visą šį laiką traukia būti drauge su televizija?
– Labai sunku pasakyti. Yra kažkoks „nuodas“ tame. Iš pradžių, neslėpkime, tai – žinomumas. Kai esi jaunas, tas dėmesys, kurio sulauki, ypatingai gūdžiais 1987-aisiais metais, kai televizija buvo viena, o tuos, kuriuos rodydavo televizoriaus ekrane, visi žinodavo, yra malonus. Ir nesvarbu, kad tas tavo buvimas buvo visiškai bevertis, nes ar tu pasakysi, ką dabar rodys, ar nepasakysi, skirtumo didelio nebus.
Laikas prieš Sąjūdį bei Sąjūdis buvo tas metas, kai daugybę dalykų mums teko daryti pirmą kartą – pirmi tiesioginiai eteriai, tiesos sakymas, tam tikri televiziniai formatai. Mano „Bobų vasara“ buvo pirmas sėkmingas pokalbių šou. Tai teikė didžiulį džiaugsmą ir adrenaliną.
Iki mūsų nė viena karta žurnalistų nebuvo laisvi (nekalbu apie tarpukario žurnalistiką), žurnalistika buvo spekuliacinė. Dabar ji visiškai kitokia, o mums tuomet, pakilimo metu, atrodė, kad žurnalistas gali kažką pakeisti, kažką apginti, kažką padaryti ir realiai taip buvo. Ir dabar tai padaryti galima, tačiau dabar labai aišku, kad yra tos žiniasklaidos grupės, kad kiekvienas verslas turi savo grupę, jis turi savo gynybinę fortifikacinę sistemą su išimtimis nacionaliniame kanale.
Manau, kad mano karta, dirbusi nuo 1988 metų iki 2004-ųjų – įstojimo į ES, NATO, nusigriebė riebiausią grietinę. Darbas buvo tikrai įdomus, sukūrėme daugybę įvairių formatų. Dabar jau yra formatų pirkimai, produkcijos gamyba tam, kad ten būtų galima sudėti reklamą, o mes turėjome labai daug idealizmo, tikėjimo, kad atliekame misiją, kad tai nėra „kova dėl kupiūrų“.
– Dabar žurnalistika kitokia?
– Tai yra įdomus darbas, jis turi magnetizmo ir laisvės. Kad ir kalbant apie „Bėdų turgų“ – turint tokią bjaurią profesiją, kaip mūsų, niekam nepakenkti ir tiek metų dirbti, o kam nors dar ir padėti yra nuostabu.
Kad žurnalistika dabar jau nelabai profesija, irgi turbūt tiesa. Viskas labai keičiasi ir kiekvienas rašyti mokantis žmogus, pasitelkdamas įvairius įrenginius ir tinklus, gali tapti transliuojančia radijo ar televizijos stotele – tai taip pat tiesa. Bet tiesa ir tai, kad yra tam tikra auditorija, kuri nori suformuoto tinklelio, sugeba įvertinti, jei darbas padarytas gerai.
Aš suprantu, kad galima čiauškėti banalybes ir turėti savo sekėjų. Bet, pavyzdžiui, aš, kai man suėjo 30 metų, nustojau skaityti moteriškus žurnalus, nes jie man pasidarė neįdomūs. Kai man suėjo 40 metų, aš beveik visiškai nustojau skaityti tą greitąją spaudą. Man užtenka pasižiūrėti žinias dienos pabaigoje.
– O tas žurnalisto profesijos nuvertėjimas, kai kone kiekvienas, kaip minėjote, gali būti „žurnalistas“, nekelia nemalonių jausmų, nes pačiai teko įdėti daug pastangų, kad taptumėte profesionale?
– Visai bet kas negali: reikia mokėti valdyti žodį, gerai rašyti. Sovietmečiu, kaip bekalbėtume, rašto, mokslo, kultūros žmogus buvo elitas, turėjo išskirtines sąlygas ir daugybė žmonių dar šiandieną to ilgisi. Buvo tam tikri filtrai, iš dalies profesiniai, iš dalies korupciniai, politiniai, kuriuos reikėjo pereiti, kad galėtum tapti kokios nors sąjungos nariu, rengti parodas, publikuoti savo straipsnius ir panašiai. Dabar tavo filtras yra tavo sekėjai, skaitytojai ir, jei yra žmonių, kuriems tai įdomu, viskas gerai.
Esminis skirtumas tarp profesionalo ir neprofesionalo yra ne žinių bagažas ir net ne patirtis ar praktika, o sugebėjimas savo profesijos srityje padaryti beveik viską. Turiu prisipažinti, kad galiu padaryti beveik viską nuo reportažo iki tiesioginio eterio, tik, žinoma, yra tam tikros sferos, kurių nesiimčiau.
– „Bėdų turgus“, socialiniai projektai, renginiai, dokumentinių filmų kūrimas – jūsų darbų ir užsiėmimų gausybė stebina. Kada atrandate laiko sau, buvimui ir pašnekesiams su savimi?
– Man atrodo, kad jau esu neblogai su savimi pasišnekėjusi per tuos savo 50 metų. Aišku, kad yra tai, kas vadinama asmenine sielos higiena. Tai rytinė, vakarinė malda, mano kilometrai, kuriuos eidama aš apgalvoju.
Be to, susiformuoja tam tikri įgūdžiai ir man nereikia atsisėdus prie popieriaus lapo galvoti, ką aš parašysiu. Kartais žmonės, sakydami, kad dirbs, turi mintyje tai, kad jie naršys internete, rinks, apdoros duomenis. Aš dirbdama kokius nors buities darbus arba eidama visą laiką galvoju, informaciją kažkaip į save susiurbiu ir savyje vartau, o tada, kai sugalvoju, atsisėdu ir tai užrašau.
Aš tada jau žinau, kaip viskas dėliojasi, kur pradžia, kur pabaiga, kokie akcentai ir tiek. Nemoku pasakyti, kaip tai vyksta, tačiau tai tiesiog vyksta. Tai nenutinka staiga, tačiau koks nors bergždžias sėdėjimas ir savęs kankinimas neturi jokios prasmės.
– Kokybiškam darbui labai reikalinga ramybė. Kur ją randate?
– Tai yra pašnekesiai su draugais, draugystė, bičiulystė, meilė. Tai yra asmeninis gyvenimas, kuris nuostabus. Jis man visada patiko ir manau, kad jis vėl man kada nors patiks, nes kurį laiką taip nebuvo. Nors, tiesą pasakius, jei tu žiūri į gyvenimą tik kaip į gyvenimą ir nebandai jo matuoti svetimomis laimingumo ar nelaimingumo kategorijomis, supranti, kad taip yra lemta, ir taip gyveni – nelygindamas.
Todėl man neįdomūs jokie socialiniai tinklai, manęs absoliučiai nedomina svetimas gyvenimas, jokia forma, išskyrus keletą asmenybių, kurios man daro įspūdį ir man patinka. Man įdomi žmogaus kūryba, mintys, sielos raiška. Tačiau socialinis kokių nors reiškinėlių vertinimas man nedaro jokio įspūdžio ir manęs negali priversti sekti, sutikti, nesutikti, nes man visiškai tas pats, ką kas nors mano apie kažką.
Manau, kad kolegos tam tikra prasme save diskredituoja. Man labai keista, kai pakankamai aukšto rango žurnalistai, subrendę vyrai ir moterys, kiekvienu klausimu transliuoja savo nuomonę, nesusimąstydami, kad toks nuomonės reiškimas, kai tavęs niekas neprašo ir neklausia, yra lygiai toks pat eterio teršimas, kaip gamtos šiukšlinimas.
– Užsiminėte, kad svetimų žmonių gyvenimai jums neįdomūs, bet labai daug kam įdomu, labai daug kas apie juos kalba. Jums rūpi, ką apie jus kalba žmonės?
– Absoliučiai ne, sakau tai be jokios pozos. Kiekvienas žmogus mąsto pagal savo suvokimą, patirtis, pagal tai, kaip jis elgtųsi toje situacijoje. Ir jam sunku suvokti, kaip kitas vertina tą situaciją ir kodėl vienaip ar kitaip elgiasi. Savo motyvaciją, kodėl aš vienaip ar kitaip elgiuosi, aš žinau, ir man visiškai neįdomu, ką apie tai galvoja ar kalba kiti.
– Kada nors buvo kitaip?
– Buvo. Buvo, kai tai ir skaudindavo, tačiau aš neatbukau, tiesiog dabar man visiškai tas pats. Aš žinau, kad dirbu savo darbą gerai – taip, kaip man išeina geriausiai. Save pagiriu ir nubaudžiu pati.
Pati neduodu pastabų kolegėms, net jei man ir nepatinka, nes aš žinau, kad jos save nuplakė ir nučaižė botagais už tai, kas nepasisekė, dešimt kartų labiau. Žmogus gi visada žino.
Jei koks nors žmogus turi apie mane blogą nuomonę, ką tai bendro turi su manimi? Tai yra jo ir kažkokio vaizdinio, fantomo, kuris vaikšto šalia manęs, santykis, bet aš su tuo nieko bendro neturiu. Bandyti pakeisti kieno nors nuomonę yra pats bergždžiausias užsiėmimas, koks tik gali būti. O kad mano gyvenimas domina žmones, tai taip buvo visada.
– Atsakomybė sau yra svarbiausia?
– Tų atsakomybių labai daug. Yra atsakomybė vaikams, draugams, Lietuvai, atsakomybė už savo pasakytą žodį. Bet yra situacijų, kai nėra atsakomybės. Tai yra kiekvieno žmogaus priimami sprendimai arba įsivaizdavimas, kaip turi būti.
– Domitės istorija, kuriate dokumentinius filmus, kurių dalis yra apie istorines asmenybes. Kaip manote, ar šie laikai istorijos puslapių vertų asmenybių paliks mažiau? Juk nuolat kalbama apie tai, kad visuomenė tampa vis primityvesnė, žmonės – mažiau reiklūs sau ir kitiems.
– Sakoma, kiekviena visuomenė turi vieną procentą genijų, kelis procentus idiotų, o visi kiti – daugiau ar mažiau vidutinybės. Turbūt visais laikais taip buvo. Tačiau tam, kad įvertintum asmenybę, jos mastą, turi arba praeiti kiek laiko, arba reikalingas atstumas.
Yra tokių, kurie labai stengiasi „įsipaveldinti“, daro viską, kad apie save suformuotų mitą. Bet yra žmonių, kurie iš tiesų yra tas mitas. Tokių, apie kuriuos sukurti dokumentinį filmą būtų didžiulis malonumas. Kiekvienoje profesijoje tokių asmenybių yra – išskirtinių asmenybių. Todėl man labai nepatinka, kai žmonės sako neturintys autoritetų, mokytojų. Aš turiu.
Mano supratimu, neteisingas ir pasakymas, kad nepakeičiamų nėra. Jų yra – ir Janina [Miščiukaitė], ir [Vytautas] Kernagis. Taip, ateina kiti, bet tai ne tas pats. Yra V. Kernagio dainų, kurių, galvoju, geriau jau niekas kitas nebandytų dainuoti. Pavyzdžiui, „Baltas paukštis“ ar „Šaukiu aš tautą“. O Janina bet kieno kūrinį sudainuodavo ypatingai. Yra daugybė gabių žmonių, bet taip, kaip ji, niekas nesudainuoja.
– O jums pačiai svarbu būti įvertintai?
– Buvo laikas, kai buvo svarbu, dabar – ne. Na, kaip, svarbu: kai padarau pietus, noriu, kad pagirtų. Aišku, aš turėjau nuostabų vertintoją – tai buvo mano vyras. Mes šnekėdavomės abu ir man to užtekdavo.
Tačiau ką nors bedarydamas, savo darbe atrandi tai, dėl ko tau visas darbas atsiperka. Pavyzdžiui, kai kūriau dokumentinį filmą apie Kazį Grinių, įsigilinau į jo šeimos tragediją. Įsivaizduokite, 1914 metais jie su žmona Joana Griniuviene pasitraukė į Kislovodską. Klostėsi politiniai reikalai, gimė vaikai, jis Kislovodske vadovavo pabėgėlių ligoninei. Bolševikai nušovė jo žmoną, sužalojo mergaitę, abi ten palaidotos. Jis iš ten traukėsi su vyresniuoju sūnumi Kaziu ir jaunėliu Jurgučiu, kuris Prancūzijoje mirė dėl prastos sveikatos.
Tada jis visiškai aiškiai atsidavė politinei veiklai, ieškojo vyriškų užsiėmimų, kad nežalotų širdies. Po 1926 metų vėl virsmas – Antanas Smetona ateina į valdžią, jam parodo duris ir jis padaro tokiam pamatuojančiam, nuosaikiam žmogui nebūdingą veiksmą – veda 30 metų jaunesnę moterį, susilaukia dar vieno vaiko ir vėl gyvena gyvenimo renesansą.
Kai tu visa tai susidėlioji paprastai ir žmogiškai, tau tai viską atperka. Tu sužinai kažką, kas tave nuoširdžiai sudomina, pasistengi tai papasakoti suprantama kalba žmogui, kuris galbūt nieko nežino.
– Per visą šį laiką jums teko pasidarbuoti ir kitoje televizijoje, tačiau didžiausia laiko dalis vis dėlto yra praleista ir leidžiama LRT televizijoje. Kas jums yra LRT? Tai tarsi koks kūrybinis uostas?
– Čia yra normali atmosfera, čia labai smagūs žmonės, man turbūt vieni smagiausių. Tokių žmonių, žinoma, yra visur, tačiau tokia koncentracija, kokia yra čia, pasitaiko retai. Iš šių žmonių reikalaujama didelio profesionalumo – ar tai būtų radijas, ar televizija, ar naujienų portalas. Kriterijai yra aukšti ir su kniaukimu „koks aš fainas“ ir garsiu juoku čia „neprasisuksi“. Man tai yra labai smagu ir labai miela.
Taip, galbūt komerciniuose kanaluose pajamos didesnės, galbūt sąlygos geresnės ar žvaigždžių vakarėliai svaigesni, bet man nėra smagesnių žmonių už esančius LRT. Tiek metų čia dirbusi, pažįstu visus – nuo dekoracijų statytojų ir stilistų iki vyr. buhalterių. Nepasakyčiau, kad mane kada žavėjo ilgas sėdėjimas vienoje vietoje, bet su LRT palaikau glaudžius santykius ir jaučiuosi esanti LRT dalis.
