Jeigu laukiate palankaus vėjo, galbūt žadate kur nors išvažiuoti?
Pagalvoju apie Ispaniją. Jau beveik suplanavau, kad kai į Lietuvą ateis žiema, išvažiuosiu.
Bet ten gyvenimą, galima sakyti, reikės pradėti nuo nulio, iš pradžių.
Nesakyčiau. Mano namai visada bus Vilniuje, tikrai nemesiu visko, ką čia sukūriau per dvylika metų. Bet nieko blogo, jeigu realizuosiu save ir kitoje šalyje. Suprantu, kad ten susidursiu su labai daug konkurentų. Užtat bus galimybė varžytis su to paties lygio atlikėjais. O tai skatina dirbti smegenis. Man dabar labiausiai reikia, kad vėl užvirtų galva. Pirmus ketverius metus Lietuvoje be galo daug dirbau, viskas buvo nauja, įdomu, o paskui emocijos nurimo ir... aš užmigau. Man vėl reikia iššūkių, azarto, nors trupučio adrenalino.
Kodėl nevažiuojate į gimtąjį Urugvajų ar Argentiną – kraštus, kurie yra jūsų namai?
Jie labai toli. O man vis tiek patinka Lietuva, noriu būti arčiau šito krašto. Mano dukra – čia. Ji man labai svarbi. Noriu matyti, kaip ji auga, dalyvauti jos gyvenime.
O kuo traukia Ispanija?
Labai gražus kraštas, man tinka jo maistas, klimatas. Mano gimta kalba – ispanų. Mokėdamas kalbą, manau, galėčiau ten pasiekti daug. Ir mane ten geriau supras nei Lietuvoje. Žinote, kalba yra labai svarbu, nes ji susijusi su šalies kultūra. Aš čia jau dvylika metų, lietuviškai šiek tiek pramokau, bet prie Lietuvos kultūros taip ir neprisitaikiau. Čia – temperamento problema, nėra energijos. Dauguma žmonių širdyje – miega. Kadangi mano darbas toks, kad energiją turiu atiduoti kitiems, nerandu kur jos pasipildyti. Todėl reikia keliauti.
Nebūtų nutrūkę jūsų santykiai su Ineta, nebūtų ir šitų minčių iškeliauti?
Tai neturi nieko bendro. Jeigu Ineta ir būtų buvusi šalia, būtų galėję taip atsitikti, kad aš vis tiek būčiau nusprendęs išvažiuoti. Anksčiau ar vėliau tai turėjo įvykti.
Neradote savęs Lietuvoje ar jaučiatės blogai dėl to, kad lietuvių nepavyko uždegti aistringais tango šokiais?
Nerandu kur būti Lietuvoje. Nerandu savo vietos. Suprantu, kad įdėta daug metų, tango mokykla atidaryta, ir toliau galėčiau be problemų dirbti... Bet ne tik darbas yra gyvenimas. Malonumo man čia trūksta (juokiasi)... Žmonių, emocijų trūksta! Triukšmo! Sprogimo!
Gal nė nereikėjo kurti šeimos: laisvas keliautumėte sau po pasaulį, emocijų semtumėtės...
Ne, ne, tikrai nesigailiu. Atvirkščiai – labai džiaugiuosi, kad yra dukra, kad buvo šeima. Gaila, kad jos nebėra. Bet kas įvyko, tas.
Kaip dabar sekasi bendrauti su dukra?
Puikiai. Mes juk esame iš tos pačios mėsos. Iš tos pačios širdies. To paties kraujo. Jaučiame vienas kitą. Labai myliu savo dukrą. Upė – didelė asmenybė.
Jeigu išvažiuosite, kur kas rečiau matysitės.
Šiuo atveju aš galvoju ne tik apie save, bet ir apie dukters ateitį. Jeigu dukra matys tėvą, ko nors pasiekusį ne tik Lietuvoje, bet ir, pavyzdžiui, Ispanijoje, jai tai irgi bus naudinga. Mano pagrindinė idėja – keliauti, realizuoti save ir savo dukrai atverti daugiau galimybių, kosmopolitišką pasaulį. Kadangi Upė – iš mano kūno, žinau, kad ji galvos kaip aš ir norės pamatyti, pažinti daugiau.
Šiuo metu gyvenate vienas?
Vienas. Aš dabar labai atsargus. O gal ir prie vienatvės priprantu. Galiu nebent šunį įsigyti, kad nebūtų taip liūdna. Draugas turi šunį, jie kartais lieka pas mane nakvoti.
O aš maniau, kad, vos tik tapote laisvas, prie jūsų išsirikiavo eilė norinčių susipažinti moterų...
Ne (juokiasi)... Labai sudėtinga, jeigu esi pašautas paukštis... ir turi tik vieną sparną... Sudėtinga... Ateini ieškoti emocijos, aistros, to, ką jausdavai anksčiau, o gauni tik... supratingumą. Matai, kad moterys tau jaučia gailestį... Užtruks daug laiko, kol sutiksiu naują žmogų. Pirma susirasiu save ir tik tada galėsiu turėti nuolatinius santykius. Dabar – ne. Dabar net nemąstau apie tai.
Kaip tvarkotės likęs vienas?
Kadangi dabar naudoju tik trečdalį daiktų, kurių reikėdavo anksčiau, tvarkytis labai paprasta (juokiasi). Problemų nėra. Aš gaminu blogai, todėl kai į svečius ateina draugų, gamina jie.
O aš įsivaizdavau, kad jūsų krašto vyrai su mėsa moka tikrus stebuklus daryti!
O, su mėsa tikrai moku tvarkytis. Bet ne kasdien juk ją valgysi. Puikiai kepu argentinietišką jautieną. Tik, norint padaryti gerą kepsnį, reikėtų nueiti į mėsos fabriką ir pasakyti, kaip atpjauti mėsos gabalą. Tada pagaminsi pagal argentinietiškus įpročius.
Ką veikiate su atsiradusia laisve?
Daug būnu su draugais. Iš pradžių buvo laikas, kai net išjungdavau telefoną ar garsą nutildydavau, kad niekas netrukdytų. Dabar – ne: atsakinėju į visus skambučius, daug būnu su draugais, klausausi jų patarimų, pokštų. Galima sakyti, kad draugai išgelbėjo man gyvybę. Tiksliau – širdį. Aš skyrybas patyriau pirmą kartą gyvenime. Bet daugybė žmonių yra tai išgyvenę ir gali patarti, ką daryti. Tokiais atvejais tikrai verta paklausyti gerų patarimų. Aišku, sunku... Sunku vėl sukurti save iš naujo.
Kai moteris nusprendžia skirtis, neretai tai daro tam, kad vyrą supurtytų, kad jis ką nors pradėtų daryti kitaip. Kodėl nesusipurtėte?
Aš ir nebandžiau keisti tos situacijos.
Negi dukra ir mylima moteris nebuvo vertos pastangų?
Gal ir buvo verta, bet mano sprendimas buvo toks. Kadangi esu labai išdidus... Bet čia ir ne apie išdidumą kalba. Manau, kad taip turėjo įvykti. Bandau žiūrėti net iš Inetos pusės: be manęs jai bus geriau. Ji turės daugiau laisvės, daugiau laiko pasirūpinti savo karjera.
Aš dabar irgi daugiau galiu pagalvoti apie save. Juk santykiai neretai užgožia tavo paties gyvenimą. Arba pradedi užmigti, nebepastebi, kas vyksta aplinkui. Manau, skyrybos – labai didelė pamoka dviem žmonėms. Žinote, ką supratau? Jeigu matai, kad darosi blogai, reikia priimti sprendimą ir neabejoti, nestovėti vietoje. Geriau skirtis, nei tempti gumą... Linkiu ir Inetai, ir sau, kad mums abiem tai būtų pamoka. Kad iš to pasidarytume geresni žmonės.
