Įsiprašome pas Egidijų į kaimą. Jis – kažkur tarp Kauno ir Marijampolės. Kazlų Rūda čia pat, iki Prienų irgi vos dvidešimt kilometrų. „Pas mus statybos“, – perspėja jau anksčiau muzikos pasaulyje gerai žinotas, o po televizijos projekto „Triumfo arka“ itin išgarsėjęs tenoras vario spalvos plaukais.
Ir tikrai – remontas. Natūralaus medžio balkonėlis namo priekyje ir į kiemą vedanti veranda žada: kada nors čia bus gražu. O kol kas tarp begalinių koncertų ir repeticijų Egidijus dirba statybininku. „Manėme, kad per du mėnesius visos dulkės išnyks, o pabaigos nė nematyti...“ – aprodo savo valdas. Gyventi remontuojamame name su dviem mažais vaikais nėra lengva.
Gali būti, remontui dabar atsiras daugiau laiko. Praėjusį savaitgalį daug kam netikėtai Egidijus su savo partnere Simona Aleksyniene liko paskutinėje LNK šokių projekto „Kviečiu šokti“ vietoje ir jiems teko pasitraukti. Tiesa, spalio pabaigoje dar laukia vilties šokis...
Egidijau, ar yra vilties?
Visada buvau ir būsiu optimistas. Kita vertus, nesidairau atgal. Per ilgai užsitęsę dalykai pabosta, todėl nepulsiu į neviltį, jei projektas man dabar ir pasibaigs. Turiu begalę darbų, o atostogos – pačiu laiku. Nuoširdžiai džiaugiuosi tuo, ką mudviem su Simona pavyko nuveikti ant parketo.
Nejau nebuvo akimirkos, kad pagalvotum, jog televizijoje veltui švaistai laiką? Nepaklausei savęs: o ką išvis čia veikiu?
„Triumfo arka“ buvo pirmasis mano televizijos projektas. Nežinojau, kaip ten viskas klostysis, tad ir svarstyti nereikėjo. Kai kvietė į šokius, pagavo kitą dieną po dukrelės gimimo. Tomis dienomis iš džiaugsmo ir taip šokau, tad lengvai sutikau. Paskui ėmė skaudėti nugarą, maniau, tikrai nebegalėsiu dalyvauti, bet patekau pas gerą daktarę, praėjo. Skausmas lyg išgaravo, net partnerę galėdavau pakelti. Pats žinau, kad turiu tokį blogą bruožą, – kai prašo, nemoku atsisakyti. Užtat kartais darbai ir sukrinta, tik spėk suktis.
O juk galėjo Lina koja treptelėti ir uždrausti tuos šokius...
Po „Triumfo arkos“ kalbėjome: daugiau jokių televizijos projektų. Na, nebent pakviestų šokti! Pakvietė. Nė kiek nesigailiu, kad dalyvavau. Dar vienas išmėginimas mano gyvenime. Dabar žinau, kad šokti galiu.
O kaip sužinojai, kad gali dainuoti?
Dar vaikystėje tėtis užrašė į muzikos mokyklą. Jis pats – muzikantas mėgėjas, orkestre triūba grojo. Po muzikos mokyklos atrodė visai natūralu mokslus tęsti toliau. Įstojau į Marijampolės kolegiją, tada ji vadinosi pedagogikos mokykla. Pirmą kartą joje buvo renkami vargonininkai. Neįprasta specialybė, tiesa, bet man norėjosi tapti muzikantu, o ne pedagogu.
Baigęs Marijampolės kolegiją, Kaune, Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, pasirinkau chorinio dirigavimo specialybę. Už tai, kad dabar dainuoju, esu dėkingas Klaipėdos muzikinio teatro vokalistui Artūrui Kozlovskiui. Tai jis mane nuvedė pas solistę Sabiną Martinaitytę. Prasidėjo konsultacijos. Žinojau, kad galiu dainuoti, bet – kaip? Kaip tą balsą iš savęs ištraukti? Turėjo praeiti daug metų, kad bent kas nors išlįstų. Kai pradėjau, buvau tikras bebalsis. Mano dėstytoja labiau nei aš tikėjo, kad tikrai dainuosiu.
Prisimeni pirmąjį savo pasirodymą? Pirmąjį išėjimą prieš žiūrovus?
Labiau – pirmuosius egzaminus, kai visu kūnu jauti nusistatymą: na, na, parodyk, ką gali. Iškart guzas gerklėj, ir negali nieko. Koncertuose kažkaip paprasčiau. Man tikrai sekėsi. Dėstytoja į sceną imdavo dažnai. Dar nebuvo ką rodyti, o aš vis tiek dainuodavau. Tai padėjo nugalėti scenos baimę, apsišlifuoti, žengti pirmyn.
Tau – 33-eji. Tokio amžiaus dainininkai scenoje jau kuria savo gyvenimo vaidmenis...
Aš taip nemanau. Tokiame amžiuje dainininkai tik pradeda kurti brandžius vaidmenis. Iki tol, kol pradėjau dainuoti, turėjau net dvi specialybes – vargonininko ir muzikos mokytojo. Mano smegenų nespaudė mintys, o kas, jei man nepavyks? Turėjau iš ko gyventi, iš ko maitinti šeimą. Duonai užsidirbdavau vargonuodamas bažnyčioje, akomponuodamas chorams. Pradėjau dirbti Kauno sakralinės muzikos mokykloje.
Argi ne keista? Kai kurie muzikantai duonai užsidirba grodami vestuvėse, o tu – bažnyčioje...
Teko ir man vestuvių (šypsosi). Jei būčiau tik norėjęs užsidirbti pinigų, būčiau ir nuėjęs tuo keliu. Gal dabar gyvenčiau Vilniaus centre, turėčiau namą? Man norėjosi daryti tai, ką norisi, kas įdomu. Gerokai daugiau tikėjausi iš savo darbo, maniau galintis svajoti...
Tobulas vakaras yra laisvas vakaras. Ir tikrai nesvarbu, kad vienam kambary, kad tarp suverstų daiktų. Susėdam visi keturi ant vienos lovos ir – tobula. Visiems kartu tobula. Namų terasoje, prie ežero ar pajūryje...
Ir tu, ir Lina baigėte Marijampolės kolegiją, paskui abu įstojote į Muzikos akademiją. Į Kauną atvažiavote jau susituokę?
Marijampolėje mes buvome kurso draugai. Kai pamačiau Liną, iškart supratau: šita mergina taps mano žmona. Susituokėme jau Kaune, vestuvių kelti neturėjome iš ko, paskui nusipirkome mažą kambarėlį bendrabutyje.
O tada atsirado Monika?
Ne, Monikos reikėjo ilgai laukti, gal penkerius metus. Neviltis jau buvo apėmusi... Kai persikraustėme į kaimą, atsirado Monika, paskui iškart – Emilija. Du dideli džiaugsmai, stebuklai.
Šitą sodybą surado Lina. Tuomet Kazlų Rūdoje ji dirbo mokytoja. Parvežė kartą vietos laikraštį, aptikome skelbimą. Jau senokai dairėmės kito būsto, labai norėjosi pabėgti iš to kambarėlio mieste. Kartą, važiuodami pro šalį, apžiūrėjome. Ir nusipirkome nieko daugiau neieškoję. Man labai patiko – ežeriukas, sodas. Linai – nelabai. Vis sakydavo: uždarysi mane į kaimą, liksiu jame sėdėti.
Mes abu užaugome daugiabučiuose. Aš name negyvenęs, neturėjau žalio supratimo, nuo ko pradėti: kaip malkas skaldyti, kaip žolę pjauti. Iš pradžių – romantika, viskas gražu, žolę, atrodo, pirmą kartą iš tikrųjų pamatai, gandras pražygiuoja šalia. Manęs toks gyvenimas nevargino, dvejus metus su koklinėmis krosnimis pragyvenome, vandenį iš šulinio kibirais nešiojau.
Juk reikėjo drąsos priimti tokį sprendimą...
Liną reikėjo įtikinti, pakreipti, paveikti. Man – tai kas, aš metus gyvenau studentų bendrabutyje, kur dušas rūsy, maudaisi, varlės atšokuoja. Kambarys irgi baisus, remonto šimtą metų nematęs, bet aš pareinu, permiegu ir vėl – į darbus. Tačiau metai bėga, norisi erdvės, namų, šilumos...
Gyvenimas čia nevargina, ramybė viską atperka. Grįžti lyg į kitą pasaulį. Tyla net spengia ausyse, o ir kompanija, kuri laukia, pati maloniausia.
Apsidairiau, krepšinio stovo kieme kol kas nesimato. Neslėpsiu, nustebau sužinojusi, kad esi buvęs Marijampolės krepšinio klubo „Kraitenė“ krepšininkas...
Na, taip, buvo ir toks periodas. Per vėlai pradėjau, kas žino, gal dabar būčiau ne dainininkas, o krepšininkas? Nuo vaikystės daug sportavau, žaidžiau krepšinį kasdien. Marijampolėje su draugais dalyvaudavome varžybose, matyt, ten mane ir pamatė. „Ateik į „Kraitenę“!“ – pakvietė. Tuo metu komanda tik kūrėsi, visai dar jauna. Treniruotis reikia, o man – ryte bažnyčioje groti vargonais, paskui treniruotė, tada mokslai, vakare – koncertas. Kiek save prisimenu, mano gyvenimas nuolatos sukasi tokiu tempu.
O medžius išgenėti, žolę nupjauti, obuolius surinkti?
Darbų čia, kaime, sočiai, tik štai laiko...
Dabar pagalvojau: kiek daug skirtingų dalykų darai – dainuoji operetėse, miuzikluose, koncertuoji, groji vargonais, remontuoji namą, šokai televizijos projekte. Kaip, sakyk, suderinti sakralinę muziką ir televizijos blizgučius?
Man tikrai daug kas įdomu: sakralinė muzika, džiazas, opera. Nuostabu, kai gali pakeisti aplinką: vieną dieną groji Bachą, kitą dieną dainuoji džiazą. Sunkiai įsivaizduoju save kurioje nors vienoje muzikos srityje. Suprantu, įsigilinę žmonės pasiekia rezultatų, užtat dažnai apie save sakau: esu profesionalas tarp mėgėjų ir mėgėjas tarp profesionalų daugelyje sričių. Dabar susitelkiau į vokalą, dainavimą, tačiau galiu lengvai daryti ir kita – neblogai groti vargonais, fortepijonu, diriguoti, žaisti krepšinį, šokti.
O atsikelti naktį prie Emilijos?
Prie Emilijos nereikia (šypsosi). Užtat Monika mus šokdino. Naktimis miegodavo po penkiolika minučių, dažniausiai man ant rankų arba ant krūtinės. Tokių kaip Emilija gali penkis užauginti! Kai gimė Monika, dalyvavau „Triumfo arkoje“. Atsikeli paraudusiomis akimis ir toliau leki. Atsiranda laisva savaitė, tada jau organizmas sako: stop, reikia pailsėti, kokia nors liga prikimba. Nors iš tiesų... Kai atsiranda laisva minutė, apninka nerimas.
Šeštadienį ar sekmadienį važiuoji namo negyvas po koncerto, staiga pradedi dainuoti, jauti, kad vėl atsirado jėgų. Taip nebūtų, jei dirbtum nemėgstamą darbą.
Kartais tas laikas automobilyje – geras laikas pabūti su savimi...
Ramiai pagalvoti, apmąstyti, susidėlioti, netgi dainų mokausi, man tas pusvalandis nuo miesto iki namų nepraeina veltui.
Ar Lina atvažiuoja į tavo koncertus?
Atvažiuodavo, kol laukėmės Monikos. Paskui dukrelė paaugo, lyg ir vėl pradėjo, bet atsirado Emilija.
Ir tu uždarei ją kaime?
Nežinau, ar kada išpirksiu savo kaltes...
Nuostabu turėti šalia žmogų, kuris dėl tavęs aukoja karjerą?
Neįsivaizduoju, kiek reikia kantrybės ir jėgų pakęsti nuolatinį mano nebuvimą. Ir kiek tvirtybės reikia auginti du pametinukus vaikus. Esu be galo jai dėkingas. Neapsirikau tada pagalvojęs, kad norėčiau, jog ji taptų mano žmona. Laiko, praleisto su šeima, niekada nebus per daug. Gali būti tik per mažai...
Bet juk kada nors išneši stalą į žalią žolę ir pagamini pietus, kad Linai bent jau prie puodų nereiktų stovėti?
Su pietumis – blogi reikalai. Mama, teta skaniai ruošdavo, tad man nebuvo jokio poreikio mokytis. Nemoku ir neprisiverčiu nieko gaminti, na, nebent makaronus su vištiena. Bet labai retai (šypsosi).
Vadinasi, Linai tenka visi keturi namų kampai – vaikai, namai, virtuvė, uogienės...
Tikrai esu tik svečias savo namuose. Maža iš manęs naudos, kažkoks fasadinis tėtis. Atrodo, imsi, atsisakysi kokio darbelio, o jo vietoje – dar trys.
Juk iš tiesų svarbiau, kas yra širdyje...
Netgi neturiu, kaip pasiteisinti, ką pasakyti išvažiuodamas. Nebūsiu, dirbsiu, ir tiek...
Na, o bent lopšines dukroms ar dainuoji?
Abu su Lina dainavome Monikai. Nežinau, ar esu dainavęs Emilijai. Tik paguldai ją ir jau miega. Dukros tokios skirtingos.
Pasvajok, prašau, apie tobulą vakarą.
Linos reikėtų klausti (atsisuka į žmoną). Girdi, ji sako tokio nebeįsivaizduojanti. Tobulas vakaras yra laisvas vakaras. Ir tikrai nesvarbu, kad vienam kambary, kad tarp suverstų daiktų. Susėdam visi keturi ant vienos lovos ir – tobula. Visiems kartu tobula. Namų terasoje, prie ežero ar pajūryje...
