Didžiąją metų dalį Karolis praleidžia treniruodamasis Ispanijoje. Kokias emocijas išgyvenate, kai susitinkate ilgai nesimatę?
Egidijus: „Jetau, kaip tu užaugai!“ – kartais ištariu garsiai, kartais mintyse, bet atrodo, kad laikas tarsi sustojęs, nes sūnus man visada – vaikas, paauglys, kuris, regis, dar tebeauga ir tvirtėja. Realiai taip jau nėra: Karoliui dvidešimt devyneri, jis subrendęs sportiškas vyras. Kad sūnus nebemažas, pajutau jau anksčiau, per vieną nedidelį buitinį konfliktą: tada ant jo užrikau, nes kažką netinkamoje vietoje padėjo. „Ko tu čia rėki ant manęs?“ – išgirdau sodrų vyrišką balsą. Tai buvo kaip signalas: atėjo metas, kai bendrauju jau su suaugusiu žmogumi ir pakeltas balso tonas niekaip nedera, kad ir koks emocingas iš prigimties būčiau.
Apskritai Karolio paauglystė buvo šiek tiek pasišiaušusi: „Jūs čia nieko nesuprantat...“ Sykį mėginau su juo pasišnekėti apie merginas. Kalbėjau, kad jas patraukia ne vyro grožis, ne prabangus kabrioletas, o dėmesys, kartais net visai paprastas: komplimentai, gebėjimas išklausyti ir išgirsti. Viskas yra tarsi tavo ginklai, padedantys užkariauti širdį ir išsaugoti mylimą žmogų. „Tėti, ką tu čia kalbi... Dabar viskas kitaip...“ – išgirdau atsainų pasakymą. Bet po kurio laiko iš sūnaus supratau, kad to „kitaip“ lyg ir nėra. Mūsų bendravimas niekada nebuvo konservatyvus, greičiau liberalus, jokiomis primetamomis tiesomis nemanipuliuodavau. Stengdavausi, kad liberalumas būtų priimamas kaip pasitikėjimas, o ne kaip gyvenimas paleidus vadžias.
Karolis: Treniruotis į Ispaniją išvykau prieš porą metų. Nuo to laiko namie pasirodau maždaug kas pusmetį, kartais dažniau. Net ir ilgiau tėčio nematęs nepastebiu radikalių išvaizdos ar charakterio pokyčių. Džiaugiuosi, kad vis dar nesensta: jam nebūdingas bambėjimas, nuolatinis piktinimasis, perdėta naujų gyvenimo reiškinių kritika. Jeigu iš tėvų dar nesi girdėjęs frazės: „O mūsų laikais tai buvo...“, vadinasi, su jais gali bendrauti kaip su bendraamžiais. O dėl dėmesio merginoms, akivaizdu, kad tėtis buvo teisus, tik argi paauglys gali tiesmukai priiimti viską, kas jam sakoma? Turėjau galimybių patirti beveik visas gyvenimo spalvas ir išragauti visus skonius, tačiau prieš darydamas kokias nors nesąmones visada pagalvodavau, ar nesukelsiu jiems daug skausmo ir nusivylimo. Nuvilti žmogų man atrodo labai negarbinga. Dauguma bendraamžių skubėjo palikti tėvų namus ir nuomojo butus; man poreikio pabėgti nebuvo, nes jaučiausi visiškai nevaržomas.
Egidijau, esate dviejų dukrų tėvas iš pirmosios santuokos, o Karolis dar turi sesę iš jūsų antrosios santuokos. Ar jautėte didelį skirtumą augindamas dukras ir sūnų?
Egidijus: Žinoma. Manau, tas skirtumas natūralus. Panelės emocingesnės, reikalauja daugiau dėmesio, labiau reaguoja į smulkmenas. Karolis atsainesnis, savo norus ir lūkesčius argumentuotai išdėsto. Taip pat ir nenorus. Jo užsispyrimas turi ir pliusų, ir minusų. Kažkada koncertavau Olandijoje, Italijoje, o vaikas, pirmokas, buvo paliktas pas senelius. Tačiau jau antrą dieną paprašė, kad į mokyklą jo niekas nelydėtų: sėdo į troleibusą pats... Sūnus turi unikalų gebėjimą visu šimtu procentų susikoncentruoti ir pasinerti į vieną kokį nors darbą, žinoma, jei šis patinka.
Prisimenu, stūmėm Karolį į plaukimą, mėginom įtikinti, kad tai pats geriausias sportas, nes treniruojamas visas kūnas, susiformuoja puiki vyriška laikysena. Vaikas vis priešgyniavo, tačiau mūsų valiai pasidavė ir lankė be didelio ūpo, tarsi iš inercijos. Tik vėliau supratau, kad šis sportas – ne jo. Kai ėmėsi burlenčių, maniau, kad užsidegė laikinai. Labai norėjau, kad atsidėtų mokslams, nes iš prigimties gana gabus ir turi puikią atmintį, įsivaizdavau, kad gali įgyti puikų išsilavinimą ir tam skirs visą gyvenimą. Deja, mano lūkesčiai neišsipildė – burlentės jį užvaldė ir ši aistra, regis, tik auga. Netikėjau, kad taip įsikabins. Laimei, nedraudžiau, nesmukdžiau. Tiesa, ir nepadėjau, kaip galbūt derėjo dėmesingam tėvui, žinančiam, kad profesionalus burlenčių sportas gerokai patuština piniginę.
Karolis: Iš pradžių baseiną lankiau be didelio džiaugsmo, tačiau vėliau ištisus metus nuoširdžiai treniravausi. Savo laiką pagerinau gal dešimčia sekundžių, tačiau vis tiek buvau toli nuo lyderių. Baisiausia, kad plaukikai, pradėję sportuoti vėliau už mane, pasiekė kur kas geresnių rezultatų, tad supratau, kad nesu talentingas, ir motyvaciją dar intensyviau dirbti praradau. Sykiu tai buvo pamoka: nedaryk to, kas neina iš širdies, kam nesijauti gabus. Tėčio pavyzdys akivaizdžiai liudija, kad jis visu šimtu procentų realizuoja savo pašaukimą. Nepasakyčiau, kad didžiai susidomėjęs seku jo muzikinę karjerą: domiuosi gana santūriai ir saikingai, galbūt panašiai, kaip tėvo veikla domėtųsi bankininko, gydytojo, inžinieriaus ar kitos profesijos atstovo atžala. Skirtumas tik tas, kad tėtis – viešas asmuo ir manęs negali visiškai neveikti „Sipavičiaus sūnaus sindromas“: nuo visuomenės vertinimo nepabėgsi.
Laimei, tėtis niekada nebuvo įsivėlęs į jokius skandalus, kurių rezonansas būtų paveikęs ir mane. Aktorių vaikai su nostalgija pasakoja, kaip jie užaugo grimo kambariuose, jausdami nuo užuolaidų sklindantį pudros kvapą, kalba apie sceną, kur repetuodavo ir vaidindavo jų tėvai. Aš tuo pasigirti negaliu. Mano santykis su muzika gana epizodinis, ryškesnis su elektronine, netgi esu „didžėjavęs“.
Daugiau interviu skaitykite spalio mėnesio žurnale „Laima“!