Kokiam skaitytojui skirta jūsų knyga? Ji – pramoginio ar vadovėlinio pobūdžio?
Tai tikrai ne vadovėlis. Turėtų vadintis „22 komedijos“: rašau apie komedijos žanro filmus, jų parinkau pačių įvairiausių. Juos galima žiūrėti bet kokiu oru, „n“ kartų ir vis atrasti ką nors naujo... Tokių filmų, kaip ir žmonių, per gyvenimą sutinkame nedaug. Knyga turėtų būti gausiai iliustruota, kad perskaičius kiltų noras pažiūrėti filmą, – net jei jau esi matęs. Galėčiau ją palyginti su dabar labai populiariomis kulinarinėmis knygomis: jas taip pat rašo toli gražu ne kulinarai, o tie, kurie tai myli.
Kada pamilote kino meną?
Su kinu bendrauju nuo vaikystės. Draugas buvo tikras maniakas – eidavo žiūrėti kone kiekvieno kino teatre rodomo filmo ir kartu tempdavosi mane. Bet tai nebuvo meilė – tik kultūringas įprotis. Studijų metais Vilniuje, kad pamatyčiau retesnį filmą, tekdavo pusdienį stovėti eilėje. Dažnai važiuodavau į Maskvą, į „Dom kino“: tai buvo pagrindinis Sovietų Sąjungos kino klubas, rodęs filmus, kurių nebūtum pamatęs kituose kino teatruose. Ten neįleisdavo žmonių „iš gatvės“, bet turėjau vyresnių draugų, studijavusių kino ir teatro institutuose, – jie įsivesdavo. Tačiau ir tai nebuvo meilė kinui... Tada dar galėjau gyventi be jo. Dabar jau negalėčiau. Kiną iš naujo atradau ir pamilau prieš septynerius metus, kai gavau dovanų DVD leistuvą: pabandžiau ir patiko.
Jūsų DVD filmų kolekcija dabar turbūt jau didžiulė?
Net nepadoriai – per 7000 filmų ir koncertų (šypsosi). Jie jau užima atskirą kambarį ir tampa rimta problema. Rengdamas laidas „Atleisk“ ir „Nepriklausoma paieškų tarnyba“ daug keliavau. Filmus pirkdavau visur neskaičiuodamas pinigų – tam, ką myli, juk negaila. Iš Maskvos ar Sankt Peterburgo parsiveždavau po 150–200 diskų. Operatoriai juokaudavo, kad gali išgerti alaus tik tuomet, kai aš pamatau DVD parduotuvės iškabą. Ten dingdavau kelioms valandoms: įsiveldavau į nesibaigiančius pokalbius su pardavėjais, užsisakydavau iš katalogų, paskui dar kelis mėnesius gaudavau banderoles... Interneto parduotuvė amazon.com – irgi neišsemiamas lobynas, tik brangokas. Reikia mokėti ir Didžiosios Britanijos karališkajam paštui. Žodžiu, nejauku sakyti, kiek esu savo manijai išleidęs – net Palmira man „kainavo“ pigiau... Juokauju. Nieko nėra maloniau, nei sėdėti namie ir žiūrėti tai, ką noriu. Kino projektorius „suprojektuoja“ vaizdą per visą sieną. Manau, kiną myli tie, kurie nebijo būti vieni: žiūrėti kompanijomis, valgant ar šnekučiuojantis yra visai kas kita. Nemėgstu eiti į kino teatrus – ten per daug žiūrovų, kurie nemyli kino. Kalbančius mobiliaisiais norisi iššaudyti, o aš senas pacifistas. Todėl žiūriu namuose.
Ar kada svajojote režisuoti ilgametražį filmą?
Galvoju apie tai. Bet pirmiausia reikia parašyti scenarijų.
Turbūt galima sakyti, kad jūsų, kaip kino žinovo, lygis pranoksta mėgėjo. Vis dėlto kaip ryžotės imtis knygos?
Nesu joks kino kritikas ar istorikas. Pasiūlymo rašyti apie meilę kinui sulaukiau iš „Obuolio“ leidyklos vadovų – jie susiruošė leisti mano straipsnių rinkinį „Įvykiai, sukrėtę Lietuvą“, o apie kiną įsikalbėjome visai netyčia. Taigi pirmiausia turiu pabaigti „Įvykius“, o tekstą apie kiną atiduosiu vėliau. Beje, jis rašosi lengvai, norėčiau, kad taip ir skaitytųsi.
Gal ką naujo sužinojote rašydamas?
Įsitikinau, kad rašyti apie kiną lygiai taip pat malonu, kaip ir pasakoti. Su draugu kino kritiku Marijumi Kulviečiu esu vedęs ne vieną kino vakarą, tad žinau: įdomiai pasakoti pavyksta tada, kai priešais matau smalsias akis. Kai rašau, įsivaizduoju, kad prieš mane – vien tokios. „Ir visos jos buvo mano...“ – galiu sau pameluoti kaip Fellinio paštininkas iš „Amarkordo“. Jis tik iš tolo matė arabų šeicho haremo moteris, kai šios greitai išlipo iš automobilio ir įbėgo pro viešbučio duris. Bet draugams papasakojo kitokią istoriją...
Kaip manote, ar kino kolekcija bent kiek atsipirks išleidus knygą?
Ji niekada neatsipirks. Tai ne investicija – aš mokėjau už malonumą. Per septynerius metus kolekcijai išleidau apie šimtą tūkstančių litų. Daugiau nebeišlaidauju: kasdien didėjančios galimybės internetu nemokamai atsisiųsti geros kokybės filmų viską pakeitė. Guodžiuosi tik tuo, kad originalūs diskai – ilgaamžiškesni.
Rašytojų šeima
Egidijaus Knispelio žmona, televizijos laidų kūrėja Palmira Galkontaitė (51), knygų rašymu užsiėmusiam vyrui nė karto nepriekaištavo, nes... pati visus metus rašė knygą.
Istorijų rinkinys „Atleisk“ knygynuose pasirodys visai netrukus. „Darbinis knygos pavadinimas – „Pasmerkta populiarumui“, – šypsosi autorė. – Tokią frazę po pirmosios „Atleisk“ laidos išgirdau iš bičiulio psichologo Gintaro Chomentausko. Jis, matyt, buvo teisus: laida, nors ir pakeitusi pavadinimą, rodoma štai jau tryliktą sezoną.“ Mintį sudėti televizines istorijas į knygą Palmirai pakišo žiūrovai. „Susitikimuose jie vis prašydavo papasakoti istorijų, o paskui užduodavo tą patį klausimą: „Ar neketinate rašyti knygos?“ „Gal kada nors“, – išsisukinėdavau. Bet sykį susigriebiau: metai kapsi, daug ką imu pamiršti, o pamiršti gaila. 360 puslapių knygą rašiau metus, nugriebdama kiekvieną laisvą akimirką. Papasakoti istoriją televizijos ekrane – visai kas kita, nei išguldyti popieriuje: kaip aprašyti nuogą, gryną emociją, kaip nusakyti ašaras?.. Bet kažkaip pavyko. Atidavusi rankraštį leidyklai, išvažiavau dešimčiai dienų užtarnauto poilsio su sūnumi Kristupu. Ilsėjomės Kretoje ir visą laiką skyrėme tik vienas kitam: tai buvo kompensacija už tai, kad jis ilgai manęs beveik nematė...“
