– Kiek Jums pačiai svarbios lygybės ir įvairovės temos?
-Manau, kad jos yra labai artimos ir svarbios kiekvienam, nes su jomis susiduriame kasdien. Kad ir elementarus žurnalistinio darbo pavyzdys: kasryt ateina į laidą svečiai, mes svarstome įvairius dalykus – nuo techninių detalių, kaip įvardinti pareigybes (jos pagal lietuvių kalbos taisykles pateikiamos tik vyriška gimine) iki visiškai globalių klausimų, kurie kelia nerimą ir kuriais norisi kalbėti.
– 2016 m. dalyvavote „Išgirsti“ iniciatyvoje, pernai laimėjusioje Vaivorykštės apdovanojimo kategorijoje. Kodėl nusprendėte prisijungti?
– Galbūt dėl to, kad pažįstu daug LGBT* bendruomenės narių – turiu draugų, pažįstamų, kolegų. Galbūt todėl, kad buvau auklėjama priimti visus, o galbūt dėl pasirinktos specialybės... Man nesunku pasidalyti patirtimi. Puikiai suprantu, kad bet koks viešumas yra žingsnis laisvėjančios visuomenės link. Kodėl gi nepadėjus laužyti stereotipų, nusistatymų ir baimių? Jeigu tavo pastebėjimai gali pagelbėti, tai man visiškai nesunku skirti tam laiko. Pati buvau tik tos kampanijos priedas, joje pasakotos daug skaudesnės ir atviresnės istorijos.
– Kaip vertinate žiniasklaidos indėlį skleidžiant ir įtvirtinant lygybės principus viešojoje erdvėje?
– Vien tai, kad pasakojamos istorijos, jomis dalijamasi vis plačiau ir dažniau, rodo, jog žiniasklaida vis tiek prisideda. Aišku, skaitytojų galimybė komentuoti ir viešai reikšti savo nepasitenkinimą prideda savo spalvų, veikia kaip liūdnas radaras, rodantis, kas vis dėlto dedasi visuomenėje. Būdami Vilniuje, kartais viską imame matyti tarsi iš burbulo, kuriame esame, perspektyvos. Tie straipsnių komentarai, „Facebook“ erdvė, kurioje labai aršiai dalijamasi ir komentuojama jau net nebesislepiant už slapyvardžių ar pakeistų IP kodų, atspindi tam tikrą laisvėjimą. Iš vienos pusės, gerai, iš kitos, tai, kai kuriais atvejais, atskleidžia tamsumą ir siaurumą. O taip norėtųsi, kad visi žmonės Lietuvoje jaustųsi gerai, kad nebūtų baimės, diskriminacijos ar nesantaikos kurstymo. Pati niekada nepraleidžiu progos, jei pamatau kažką netinkama, man nesunku reaguoti ar pranešti.
Tie straipsnių komentarai, „Facebook“ erdvė, kurioje labai aršiai dalijamasi ir komentuojama jau net nebesislepiant už slapyvardžių ar pakeistų IP kodų, atspindi tam tikrą laisvėjimą.
– Jeigu susidurtumėte su savo teisių pažeidimais, ar kreiptumėtės į atitinkamas institucijas?
– Tai priklausytų nuo to, kokio lygio tai būtų pažeidimai. Jeigu jie tokie, kuriuos gali išspręsti savo aplinkoje, manau, reikia pradėti nuo jos. Jei nepavyksta, tuomet kreiptis į atsakingas institucijas. Liūdna prisiminus, kad pati lygių galimybių kontrolierė buvo diskriminuojama (jai buvo sudaromos kliūtis derinti darbą ir kūdikio priežiūrą, aut. pastaba). Ir dar dėl tokios jautrios temos kaip motinystė. Moterys ir taip labai bijo pastojusios prarasti darbo vietą. Bet kreiptis reikia, kai nėra kitos išeities.
– Šiuose Nacionaliniuose lygybės ir įvairovės apdovanojimuose didelis dėmesys skiriamas seksualinio priekabiavimo temai. Ką manote apie #MeToo judėjimo atgarsius Lietuvoje?
– Teko girdėti visokių nuomonių – ir iš teisininkų, ir iš kažkada nukentėjusiųjų. Visas judėjimas privertė išgirsti labai skirtingų situacijų ir istorijų. Nežinomų istorijų, kurios gal ir būtų likusios nutylėtos. Diskutuoji ir galvoji, kaip būtum pati pasielgusi.
#MeToo priverčia susimąstyti, kas apskritai ydinga vyrų ir moterų santykiuose, kas yra normalu, o kas ne, kur riba, o kur jau – neabejotinas užribis, apie kurį būtina prabilti, kad tai nebūtų toleruotina ir netaptų norma. Tad šio judėjimo stiprybė, pirmiausia, mano nuomone, ir yra kiekvienos bei kiekvieno susimąstymas, koks elgesys toleruotinas, o koks ne.
Šis straipsnis yra Nacionalinių lygybės ir įvairovės apdovanojimų dalis. Apdovanojimus organizuoja Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba kartu su Nacionaliniu lygybės ir įvairovės forumu, remia Atviros Lietuvos fondas, Britų taryba, Šiaurės ministrų tarybos biuras Lietuvoje, Norvegijos Karalystės ambasada.
