„Gyvenime sau nieko neleidau. Ot imt, kur nors išvažiuot... Ir dabar netikėjau, ai, sakau, nei važiuosiu, nei ką, o bac – ir sėdžiu lėktuve! Toji savaitė Maskvoje – lyg viena diena. Ir Tania, Agnė, Domas (buvusi Eglės Gabrėnaitės sūnaus Roko Ramanausko žmona aktorė Tatjana Liutajeva, jos dukra Agnija Ditkovskytė ir Eglės anūkas Dominykas – red. past.)... Gimtadienio dieną nuvažiavau į Trifonovką, kur buvo GITIS’o bendrabučiai. Kai pamačiau tą namą, kai man parodė tėvų kambario langus, kai atsirado senukas, kuris dar prisimena lietuvius Gabrėnus... Ir takelį tą patį nuėjau, kuriuo mama iš bendrabučio į greitąją ėjo, kai važiavo manęs gimdyti. Koridorius visus apvaikščiojau, kur tėvai mokėsi ir kur taip labai mokytis norėjau aš pati. Kampai ten mano apraudoti: septyniolikos metų pasirodžiau per jauna teatro kritiką studijuoti. O aš juk nieko gyvenime taip nenorėjau, kaip įstoti. Kaip kriokiau į tuos langus atsisukusi! Kaip kriokiau! „Matuška, – man sako kažkokia moterytė, – počiemu ty tak plačeš?“ O aš galvoju: pykdavau ant tėvų, kad jie man neįkalė: tu – gražiausia, tu – geriausia. Atvirkščiai sakydavo: tavo ir charakteris blogas, ir negraži, ir netalentinga visai... Tik dabar supratau viską! O juk reikia šešiasdešimt metų pragyventi, kad suvoktum, kokie jie buvo teisūs. Gyvenime mums tenka įrodinėti. Jei ne kitiems, tai sau patiems.
Vakare Tania pakvietė į „Ukrainos“ viešbutį. Sėdim 29-ame aukšte, visa Maskva po kojomis.
Už dviejų staliukų – Ala Pugačiova su Maksimu Galkinu. Juokiuos: na, nekviečiau aš jų į savo gimtadienį, nekviečiau!
Maskvoje grįžo vaikystės prisiminimai. Visa savaitė – toks skanumas burnoj... Pavakarys, sninga, kvepia švariais baltiniais, močiutė, senelis, tėtis. Ir aš ant sofos guliu. Staiga kad pradėsiu verkti! Aš, vaikas, supratau, kad toji sekundė nepasikartos. Mama pyksta, kad verkiu, o aš jai nemoku paaiškinti.
Ir dabar tas pats – Domas, Tania, Agnė – vėl sekundė. Visai kitokia – kupina laimės ir suvokimo, kad tai niekur nedings. Lengvas liūdesys... Ir noras, kad rytoj taip būtų, poryt, po metų. Suvoki: visko tiek daug, kad laimės, gerumo neišvalgysi. Jau žinau: mylimiausi išeina, bet šito nebebijau. Visą laiką jaučiu už vieno peties senelį su močiute stovinčius, už kito – tėtį su mama.
Tania, Domas, Agnė – tokia mano šeima! Tik Roko trūko... Ir Mindaugas Karbauskis – pažiūrėjau visus jo spektaklius, mano mokinys – be galo gabus režisierius. Vis galvojau, draugų neturiu... Nė, velnio! Yra žmonių, kuriems rūpiu.
Tada reikėjo mylėti, ne dabar...
Ramybė Maskvoj buvo kaip salione. O aš juk iš tikrųjų nuo baliaus bėgau. Ar gimtadieniai, ar šarvojimai – buterbrodai tie patys. Ne, tai ne tie baliai, kai sukneles specialiai siūdavomės – Vaiva Mainelytė, aš, Kristina Gudonytė, Ingrida Kilšauskaitė, Regina Arbačiauskaitė... Ne man tie pasivaikščiojimai su taure rankoje. Pavaikščiojo pavaikščiojo ir dingo po pusvalandžio. Argi tai šventė? Nereikia man taip, užtat ir bėgau.
Klausi, kodėl taip nebėra? Gyvenimas pasikeitė... Daugybę metų, nuo tada, kai mirė mama, nebešvenčiu nei Kalėdų, nei Naujųjų. Tai toks stebuklas, kas anuomet vykdavo mūsų namuose! Močiutė, senelis, balta staltiesė, šiaudai, bulvės, farširuotos džiovintais grybais, jokio riebalo, tik aliejai, šližikai, kepami prieš keletą savaičių, keksai irgi turi išlaukti, dovanų kalnas, eglė – iki lubų... Mama mirė, o aš pati savo šventės nesusikūriau. Neįmanoma. Juk ir geizeriai arba yra Naujininkuose, arba jų nėra. Jei viso to nebūčiau turėjusi, gal bent būčiau pamėginusi. Rokas sako: „Nieko nėra saldesnio už jausmą, kai močiutė mane ištraukdavo iš vonios ir paguldydavo į kvepiančią, gurgždančią patalynę, išmargintą dideliais raudonais burbulais. Tikras laimės apogėjus!“ Pakartoti tų dalykų neįmanoma. Pamenu, rusdramy (Vilniaus rusų dramos teatre – red. past.), dar Volodia (aktorius Vladimiras Jefremovas – red. past.) buvo gyvas, vaidinau „Žuvėdrą“. Atėjusi į grimo kambarį tuomet užčiuopiau, kad ir druskos į visus kostiumus įberta, ir aprengėja maldelę sukalba. Prie veidrodžio – lūpdažio ant stalo nėra kur pasidėti, dovanas personažas personažui dar įteikia... Kažkada iš Monikos Mironaitės esu girdėjusi: nebe mūsų teatras. Nesupratau, apie ką ji kalba. Dabar suprantu.
Po spektaklio artistai – lyg nusikaltėliai. Taip jiems reikia padrąsinimo, o mes neišspaudžiam.
Maskvoj jauti: nešioja žmonės aktorius ant rankų. Lietuviai meilės nemoka parodyti. Tik į teatrą, pamenu, buvau atėjusi, Henrikas Kurauskas pakvietė pietų. Einam mudu, staiga priekyje moteris: „Henrikai, palaukit, sustokit.“ O jis eina toliau neatsisukdamas. „Aš jus mylėjau, ak, aš taip jus mylėjau, jūs Hamletas nepakartojamas... Prašau sustokit“, – maldauja, o Henrikas dar žingsnį paspartina. „Na, sustokit, pakalbėkit su ja“, – ir aš prašau. O jis: „Tada reikėjo mylėti, ne dabar...
Po spektaklio artistai – lyg nusikaltėliai. Taip jiems reikia padrąsinimo, o mes neišspaudžiam. Pažiūrėjau „Ledi Makbet“, galvoju, bėgsiu pas Dalią Storyk, pasakysiu, kad tai, ką ji darė scenoje, yra tikras stebuklas. Kažkas sustabdė tą vakarą, kažkas užkalbino. Prabundu ryte: taigi Daliai reikia paskambint, pagirt Dalią. Pasakiau jai tai po penkerių metų, atsitiktinai sutikusi gatvėje. „Tada reikėjo sakyti man, iškart po premjeros...“ – ištarė.
Visai neseniai atradau: mus mokė scenoje atiduoti dalelę savęs, išsikalbėti, išsisakyti. Nė velnio! Spektaklis kiekvieną kartą yra kova – paimsi šitą monstrą ar ne? Kapų tyla salėje, ar kris numeriukai, kosės žiūrovai, erzelis bus... Amžinas karas, nieko daugiau. Jei kiekvieną kartą dalytum save, tai kur pats būtum? Juk tavęs nebeliktų...
Man labai sunki šita profesija...
Aš sau leidau rinktis vaidmenis. „Kaip gali?“ – klausdavo. Ar kvailai tada elgiausi atsisakydama? Ledi Makbet atsisakiau, ir „Damą su kamelijomis“ specialiai man statyti buvo atvažiavęs dabar vienas geriausių rusų režisierių Dmitrijus Černiakovas. Vis paskambina, klausia, ar nesigailiu. Sako: „Jaunas buvau, nemokėjau įkalbėti...“ O aš nesigailiu, nieko nesigailiu.
Esu „ne aktorinė natūra“. Taip sako mano sūnus Rokas. Mačiau aktorių, Dievo pabučiuotų, o man šita profesija labai sunki, daug ji man kainavo. Vien jau kolektyve ką reiškia būti! Nors darausi niurzga... Juk nuo jaunystės – tokios dovanos: žmonės, festivaliai, genialūs aktoriai, operatoriai, režisieriai. Nepamiršiu Nonos Mordiukovos už mane pakelto tosto: „Aš už tą mergaitę tostą noriu pakelti. Tu, mieloji, suprask, kad gražios kojytės ir akytės – dar ne viskas. Linkiu, kad kuo greičiau tai suvoktum ir nepridarytum tokių klaidų, kokių aš pridariau.“ Visas „Mosfilmas“ kalbėjo, kad labai jau aš į ją jaunystėje panaši.
O pokalbiai su Vytautu Žalakevičiumi virtuvėje prieš jo mirtį?! Ir kaip paskui tiesiog kalbėtis?.. Henrikas Kurauskas... Baisus, nesitaikstantis altruistas, norai – iki dangaus. Tie žmonės daug man reiškia.
Kokio vaidmens neatsisakyčiau? Ne, ne vaidmens. Vaidinau Gertrūdą „Hamlete“, neduok Dieve, prisimint šitą vaidinimą. Ir Kordeliją „Karaliuje Lyre“, neduok Dieve. Nesvarbu, ką vaidini, svarbu, su kuo dirbi. Su Valentinu (aktorius ir režisierius Valentinas Masalskis – red. past.) seniai norėjau scenoje pabūti, jis – vienas įdomiausių iš mūsų kartos. Jaunas berniukas gali būti tuo režisieriumi, kuriam padėsiu, kur eisiu, kur sėdėsiu. Tik kad to laiko – nedaug... Užtat mano uždavinys – neapsiš..... gyvenimo gale.
Aktoriaus profesija žiauriai pavojinga. Oi, kaip nepavydžiu jauniems... Visada amžiaus pradžia sunki, reikia išlaukti, iškentėti. O juk metai eina, aktoriams kiekvieni – svarbūs. Kur autoritetai? „Mes patys, menininkai, esame kalti“, – sako Valentinas Masalskis. Tikriausiai jis teisus, turėtume jauniems rodyti pavyzdį. Matau savo studentus. Jie laisvesni ir atsakomybės – mažiau, nebeatnašauja, kaip mes. Scena mėgsta laisvę, žinoma, bet kai lieka tik tai ir jokios gilumos... Ar galima suderinti teatrą ir televiziją, manęs klausia. O ar galima suderinti darbą ir šeimą? Jei moteris geniali, turi penkis vaikus, baseiną, o prie to baseino fantastiškai gražų vyrą, dalmatinai bėgioja ir Spielbergas už durų laukia su trim scenarijais arba Tarantino su keturiais. Tai, žinokit, nebus Tarantino arba nebus scenarijų, arba penkių vaikų nebus, gal baseino... Anksti supratau, kad nežmonišku talentu apdovanotų nėra daug.
Aktoriaus profesija žiauriai pavojinga. Oi, kaip nepavydžiu jauniems... Visada amžiaus pradžia sunki, reikia išlaukti, iškentėti. O juk metai eina, aktoriams kiekvieni – svarbūs.
Užteko žvilgsnio, kad meilė suliepsnotų
O dabar aš verksiu. Mano mėgstamiausia knyga – Ray Bradbury „Pienių vynas“. Tai joje mirdama močiutė sako: „Labai seniai sapnavau gražų sapną, tik mane iš jo pažadino. Tai buvo tą naktį, kai gimiau. Dabar noriu surasti siūlą, vedantį atgal, į tą patį sapną. Dabar man reikia pagalvoti...“ Ir man reikia pagalvoti. Kaip niekad anksčiau. Ir ne apie tai, ką sukūriau. Visi tie medaliai, kryžiai, apdovanojimai – toks niekalas! Ir pinigai, ir garbė... Kam esi rupūžė, tam rupūže būsi visą gyvenimą, kam rožė – tam ir liksi rože. Kur kas įdomiau, kuo tapau. Tai sužinoti.
Kažin ar esu tiek verkusi, kiek verkiau per šitą mėnesį. O iš tų, kurios verkia, nesu... Scena iš manęs atėmusi ašaras. Po tėtės mirties nė vienos nenuriedėjo, bet po savaitės, kai išvažiavom su spektakliu „Akis į akį su visais“, nesustodama verkiau visus keturis spektaklius.
Kuo toliau, tuo daugiau man reikia tylos, pabliaut, paverkt. Prieš penkerius metus studentams galėjau išdėstyti, ko reikia scenoje ir ko nereikia, o dabar nebedrįstu, kategoriškumas kažkur dingo. Jaučiu, ateina įdomių žmonių minia, tuojau jie išaugs, mums kažką parodys, reikia šiek tiek palaukti. Jie imlūs, gabūs, tik, gaila, per mažai rūpi kitiems.
Mes irgi buvome jauni. Visada sakau tą pavyzdį. Labai seniai kalbasi dvi garbios aktorės: „Tu prisimeni, koks nuostabus spektaklis buvo „Po Prahos kaštonais?“ Sėdžiu šalia – kokie Prahos kaštonai? Papasakojau tą istoriją Rokui, tai dabar jis mane iškart perspėja, kai nuklystu į prisiminimus: „Mama, baik su Prahos kaštonais.“ Iš tiesų tai yra mano, tai atsitiko su manimi. Pasakoti tai studentams? Bus Prahos kaštonai. Dėstyti, ką jaučiu scenoje? Eik pats savo kojytėmis ir pajausk. Tuos vaikus tik galiu kaip medelius palaistyti, patręšti.
Aš neatidaviau teatrui savo gyvenimo. Nė nesiruošiu! „Egoiste prakeikta“, – sakydavo tėtis. O aš juk nieko nemylėjau. Laikas drąsiai apie tai pasakyti. Nei čia gerai, nei blogai, kad šitaip. Matyt, neduota. Vyrų buvo, neieškojau jų, jei ateidavo, tai ateidavo. Nuostabūs, idealūs žmonės, draugai... Tačiau tikro vyro? Gal vienas ir buvo, bet aš nesurizikavau. Nebūna visada taip, kad gyvenimas neduotų tau šanso. Duoda, tik kartais nesupranti, kad gavai pasiūlymą. Mūsų romanas truko daugybę metų. Dabar, kai to vyro nebėra, suprantu, kad tai ir buvo jis – tas vienintelis šansas.
Susitikome geležinkelio stotyje, užteko žvilgsnio, kad meilė suliepsnotų. Jis buvo poeto Jevgenijaus Javtušenkos draugas, vertė jo eiles į anglų kalbą. Nesurizikavau, nors patį pirmą vakarą kvietė išvažiuoti drauge iš Vilniaus. Daugiau taip ir nepasimatėme, tik dešimt metų vienas kitam rašėme laiškus... Bet ir vėl – negaila. Jei nepadariau, vadinasi, nereikėjo. Iš tiesų labai komfortabiliai jaučiuosi viena. Tik duokit laiko, turiu apie ką su savimi pakalbėti...“
