Romeo ir Džuljetos istorija žavi romantika ir neįtikėtina meile...
Viskas bus šiek tiek kitaip. Su charizmatiškuoju Vytautu Anužiu vaidinsime Romeo ir Džuljetą po trisdešimties metų. Reikėtų įsivaizduoti, kad Romeo neišgėrė nuodų, o Džuljeta prabudo anksčiau. Santuokoje jie pragyveno trisdešimt metų.
Argi po trisdešimties dar egzistuoja kokia nors meilė?
Šeimynėlė užsizulinusi, buitis, kasdienybė, nepritekliai, viltys kažkur pamestos, pamirštos, tačiau meilė nepalaidota, giliai pakasta, bet nepalaidota. Gal ir riejamės, bet vienas be kito negalime, vis tiek tai – meilės istorija.
Visai kaip gyvenime?
Kai tari priesaikos žodžius, kai žiūri vienas kitam į akis, juk šventai tiki, kad bus dar geriau, kad visada mylėsi, kad akys spindės, romantikos ir aistros nepritrūks. Metams bėgant, naivumas išnyksta...
Egle, ar nepastebi, kad pastaruoju metu visi spektakliai, kuriuose vaidini, lyg ir atspindi tavo pačios gyvenimą?
Šiandien išėjau iš repeticijos, įsėdau į mašiną, važiuoju ir galvoju: tapau subrendusia moterimi. Tai, ką darau, ką kalbu scenoje, eina iš gilumos. Argi tai ne branda? Ji ateina iš patirties, iš ašarų, atleidimo, iš tavo išgyventų akimirkų. Tobulėji tik išlipęs iš vargo, kai nieko nebekaltini, nesmerki aplinkinių, kai priimi, kas tau duota.
Pastaruoju metu tavo gyvenime džiaugsmingų akimirkų buvo mažiau nei liūdnų?
Sunku pamatuoti... Žinau viena: motinystė, kurią išgyvenu, suteikia daug džiaugsmo. Aš vis dar tikiu gėriu ir tuo, kad pasakos baigiasi laimingai. Išmokau nusiraminti, nesidraskyti tuomet, kai nieko negali pakeisti. Kiekvieną rytą stengiuosi bent pusvalandį pabūti su savimi, pamedituoti. Kaip gera jausti tylą!
Kai tari priesaikos žodžius, kai žiūri vienas kitam į akis, juk šventai tiki, kad bus dar geriau, kad visada mylėsi, kad akys spindės, romantikos ir aistros nepritrūks. Metams bėgant, naivumas išnyksta...
O meilę? Juk tai irgi nuostabus jausmas?
Apsaugok Viešpatie, jei mano gyvenime nebūtų meilės! Aišku, myliu. Tik dabar mano meilė – motinos meilė. Be jos pasaulis irgi sugriūtų.
Scenoje tu gyveni Džuljetos jausmais. Ar su savo partneriu Tadu Rimgaila šokyje kada mėginsite atkartoti romantišką Veronos istoriją?
Neįsivaizduoju šokio be šitos spalvos. Bus visko: ir meilės, ir pykčio, ir džiaugsmo, ir intymumo. Ar galima šokti be aistros?
Daug kas klausia, kam man tas projektas? Tačiau atsisakyti jo – mažų mažiausiai neprotinga. Ir šokti su pasaulio ir Europos čempionu! Kas atsisakytų?!
Pavojinga su tais šokiais...
Viena kolegė sakė: „Žinai, šokant yra visos sąlygos užsimegzti romanui.“ Ji teisi. Repetuodamos poros praleidžia labai daug laiko. Esi kartu ir siela, ir žvilgsniu, ir kūnai liečiasi. Žinoma, jei tik šoki iš tiesų, jei brendi giliai, jei save atiduodi. Kai pradėjome su Tadu repetuoti, iš pradžių buvo nejauku. Atrodė, jis nuolat pažeidžia mano erdvę. Ledai tirpo pamažu, dabar vienas kitą prisijaukinome ir esame geri partneriai. Be abejo, simpatija iš abiejų pusių egzistuoja. Jei žmogus nemielas, apie kokį šokį galima kalbėti?
Ir spektaklyje, ir šokyje – daugybė emocijų. O tu juk emocinga?..
Scenoje emocijas kai kada tenka sulaikyti, o šokyje kuo jos labiau išsilieja, tuo geriau. Tiesioginė transliacija – baisus adrenalinas. Tačiau jis ir veža, varo pirmyn. Nesu apdovanota šokėjos talentu, bet turiu duomenis ir galiu visai neblogai pasirodyti.
Tavo partneriui – 26-eri. Jis nėra jaunuolis, kaip dauguma šokėjų. Jau pasakei sau, kad būsi atsargi?
Galėčiau visai tokia ir nebūti! Gal senstu, jei man reikia tiek daug laiko, kad pasijusčiau laisva?
Egle, ar tau kas nors iš toli dar rašo laiškus? Prisiminiau seną tavo gerbėją užsienietį, žadėjusį laukti, kiek reikės.
(Juokiasi.) Viskas yra gerai! Iš toli ar iš arti tie laiškai ateina?.. Tai asmeniniai dalykai, jie labai trapūs, bet kada gali pasikeisti. Argi verta apie juos kalbėti?
