Būtų galima perbėgti paviršiumi. Susitikti kur nors triukšmingoje kavinėje, trumpam, per pertraukėlę tarp filmavimų – pakšt pakšt į skruostą, kaip sekasi, kaip vaikutis, ak, kaip tu sulieknėjai, na, gerai, nėra laiko, greitai kalbam... Paskui paskubomis – fotosesija: nusišypsom, galvytę į šoną, šitaip, puiku, ačiū.
Tik Eglei tai nebetinka. Numetus šalin jos trapų „turtingos blondinės“ įvaizdį, atsikračius prie prigimtinio laisvumo lipdytų epitetų, nudraskius blizgantį „pop“ šydą, lieka brandi, miela, daug šilto ir šalto patyrusi moteris, su kuria norisi kalbėtis be žvilgčiojimų į laikrodį. Ir mudvi kalbamės: dieną, dvi, pro jos namų Klaipėdoje langą saulė nusileidžia į jūrą ir vėl pakyla, pavasarinėse kopose – tuščia ir tyku, horizonte plaukioja laivai, ir taip gera greta pastačius vežimėlį su miegančiu vaikeliu sėdėti ant smėlio ir iš naujo dėlioti senas naujas gyvenimo tiesas, kad laikas tarsi visai sustoja.
Bėgančias laiko akimirkas gaudo ir fotomenininkė Viktorija Vaišvilaitė-Skirutienė. „Ruoškis, – išgirdo Eglė vieną vakarą. – Pradedam rytoj, ketvirtą.“ Iš pradžių nesuprato – ketvirtą vakaro ar ketvirtą ryto?.. „Ryto. Tekanti saulė daro stebuklus...“ Švito, saulė tekėjo rytų pusėje, o vakaruose, virš jūros, nutįso vaivorykštė. Vakare – vėl fotosesija: šįkart jau visai kitokia. Skirtingos nuotaikos, skirtingi gamtos paveikslai, bet vis tas pats nuotraukų herojės džiugesys: „Žinai, tose nuotraukose – tikroji aš, be šypsenos, valiūkiškumo, įprasto seksualaus įvaizdžio, išgryninta, nesaldi, tikroji aš...“
Dabar ji – iš tiesų nesaldi. Daugiau kaip prieš metus išsiskyrusi su antrojo sūnaus tėvu Karoliu Malinausku (26), turėjo laiko prisitaikyti prie širdgėlos ir vėl pakelti galvą. Jausmų, užklumpančių po skyrybų, dar nepaslėpė labai giliai – jie vis išsprūsta į paviršių, bet ir sau, ir kitiems Eglė jau gali pripažinti: taip, dabar yra kur kas sveikesnė.
Jau čia pat spektaklio „Laisva meilė“ premjera, pirmoji po tavo motinystės atostogų. Nori grįžti į sceną?
Laukiu nesulaukiu... Spektaklio kūrėjai pakvietė mane įkūnyti pagrindinę heroję – daug patyrusią, meile nusivylusią ir vėl ja patikėjusią moterį, nes pamatė, kad mudvi turime daug bendro. Ir pati toje gilioje, dramatiškoje, iki absurdo juokingoje pjesėje kartais matau save. Tai – šeimyninė istorija, pasiekusi savo finalą, o jos moralas labai paprastas: ką praradai, suvoki tik tuomet, kai jau nebegali susigrąžinti.
Ką tu iš tiesų manai apie laisvą meilę? Ar tai įmanoma?
Tada tai – nebe meilė... Kita vertus, aukščiausią meilės pakopą pasieki būtent tada, kai jau nebesisavini žmogaus. Tiesiog nori, kad jis būtų laimingas, – nesvarbu, su tavimi ar be tavęs.
Tu esi kada nors tai pasiekusi?
Bandau. Tikiu, kad ryšys gali būti nesibaigiantis ir amžinas, kai nesisavini, nekuri jokių iliuzijų, neturi jokio išskaičiavimo... Tikroji meilė yra laisva ir nežemiška. Tačiau šeima – visai kas kita. Kad ir keistai skamba, šeima ir meilė – visiškai skirtingi dalykai. Aš dėl šeimos galėčiau paaukoti labai daug, galbūt – net pačią stipriausią meilę. Palikčiau mylimąjį dėl vyro, su kuriuo nuspręsčiau eiti per gyvenimą, su kuriuo vienas kitu pasitikėtume, nes tai – dar didesnės vertybės. Žinoma, aistra svarbi, bet ji priblėsta. Jos vietą užima didžiulė atsakomybė.
Taip kalbėdama gali gerokai išgąsdinti jaunas merginas, svajojančias apie vestuves iš meilės ir tvirtai tikinčias, kad ji truks, kol mirtis išskirs.
O, kad būdama mergaitė turėtum tiek proto, kiek subrendusi moteris – tuomet turbūt nei tekėtum, nei vaikų gimdytum... Bet gal tikrai nereikia gąsdinti, nes pasaulis išnyks (šypsosi).
Kad ir keistai skamba, šeima ir meilė – visiškai skirtingi dalykai. Aš dėl šeimos galėčiau paaukoti labai daug, galbūt – net pačią stipriausią meilę.
Bet, kai sutikai Karolį, tu nebuvai nepatyrusi mergaitė – turėjai ir proto, ir brandos. Tada kodėl judviem nepavyko?
Abiem turi nestigti brandos. Sakydama „branda“, neturiu galvoje pase įrašytų metų: kartais ir penkiasdešimtmetis nėra toks išmintingas kaip dvidešimtmetis jaunuolis.
Vadinasi, po skyrybų bent jau „neuždėjai kryžiaus“ ant visų jaunų vyrų?
Na, ne (šypsosi). Tačiau cinizmo turiu daugiau. Vyrai manęs prisibijo, nes tarsi matau juos kiaurai. Ir šypsausi: „Norėtum paišdykaut? Tai gal geriau nevark... Ak, sakai, norėtum rimtai pasikalbėti? O apie ką čia kalbėtis...“
Panašu į rimtą bėdą: visai praradai pasitikėjimą vyrais! Bent jau – kuriam laikui…
Labai tikiuosi, kad atsiras žmogus, kuris tą pasitikėjimą atkurs. Prisikasti iki mano sielos vyrams ir anksčiau būdavo sudėtinga, bet Karoliui tai buvo pavykę. Ir dėl to tik dar skaudžiau, kad po tokio artumo viskas tiesiog ėmė ir subyrėjo. Sakoma, meilė trunka trejus metus. Mūsų nė tiek netruko, kaip nebuvo ir jokių ženklų, kad tai gali sugriūti. Atrodė idealu... Bet, matyt, idealu nebuvo, o aš, tokia brandi ir išmintinga, to nenujaučiau.
Kada įvyko tas staigus lūžis, jei tai iš tikrųjų buvo lūžis? Po gimdymo?
Kai patirdavome labai gražių akimirkų, sakydavau jam: „Kodėl man tavęs reikėjo taip ilgai laukti?“ Sykį jis pasakė: „Aš turėjau užaugti.“ Bet dabar, atsukusi laiką atgal, suprantu, kad jis taip ir neužaugo, o būti mažesnis ir silpnesnis už mane negalėjo.
Negalėjo likti šešėlyje? Nenorėjo visą gyvenimą likti vien Eglės Jackaitės draugas?
Kiekvienam vyrui svarbu moters akyse matyti pagarbų susižavėjimą, jaustis lygiaverčiam. Tačiau devynerių metų skirtumas nėra mažas. Mūsų santykius išardė brandos trūkumas. Jis suklupo iškart po gimdymo, kai vaikeliui ėjo vos mėnuo, kai, rodos, net nebuvo kada įsiterpti kitai meilei... Žinoma, etapas nelengvas: gimdymas buvo labai sunkus, tad po jo begalines aistras ir audringas naktis teko atidėti. Ne, jos neišnyko visiškai – aš subrendusi moteris, suprantu, kad vyro nevalia pamiršti. Tačiau tuo metu buvau labai pažeidžiama, man labai reikėjo paramos. Kaip sako priesaika: „Ir varge, ir džiaugsme...“ Kai buvau graži, žaisminga, seksuali, buvau reikalinga ir geidžiama. O kai tapau nebe patele, o tiesiog mama, mane... išdavė. Staiga supratau, kad atsirado kita moteris.
Tas momentas, kai judviejų bute radai svetimų daiktų, – lyg nebylus kadras kino juostoje. Daiktas, kuris pats savaime nieko nereiškia – pavyzdžiui, dantų šepetėlis – poros santykiams gali reikšti tiek daug...
Tai buvo kažkoks košmaras... Mūsų namuose – kitos moters daiktai. Staiga suvokiau, kad jo gyvenimas teka savo vaga, bet jau be mudviejų su mažyliu. Pjesėje mano herojė sako: „Staiga aš sužinau, kad jis gyvena labai įtemptą seksualinį gyvenimą. Su kitomis moterimis, suprantama.“ Viešpatie, juk tai mano žodžiai...
Tu liepei jam pasirinkti?
Žinoma. Jei nebūčiau liepusi apsispręsti, galbūt ir šiandien jis tebebūtų šalia. Nė vienas vyras nepaliktų moters, kuri sakytų: „Myliu tave besąlygiškai, iš kur nori, iš ten grįžk – visada tavęs lauksiu...“ Tačiau aš to pasakyti negalėjau – taip būčiau išdavusi save. Taigi tapau skyrybų iniciatore: sukroviau jam lagaminus ir pasakiau „sudie“. Sakoma, dėl skyrybų kaltas būna ne vienas – kalti abu. Vyrai, paliekantys savo šeimas, šią frazę labai mėgsta... Tačiau vadovaujantis ta pačia logika išeitų, jog ir dėl automobilio vagystės nebūna kaltas tik vagis – kaltas ir automobilio savininkas, nes jei nebūtų to automobilio pirkęs, nebūtų ir vagystės buvę...
Tikriausiai buvai kalta ir dėl to, kad pagimdei...
Jei vaikelio nebūtų buvę, mes tikriausiai ir šiandien gražiai būtume gyvenę: romantika, aistra, jokių bemiegių naktų, patogi buitis, priesaikos su žodžiais „amžinai“ ir „niekada“: „Niekada tavęs neišduosiu, niekada nepaliksiu, labai tave myliu...“ Ech, kaip atsargiai reikia tarti žodį „niekada“: likimas taip mėgsta jį išbandyti! O išbandžius, žiūrėk, nutinka priešingai.
Nė vienas vyras nepaliktų moters, kuri sakytų: „Myliu tave besąlygiškai, iš kur nori, iš ten grįžk – visada tavęs lauksiu...“ Tačiau aš to pasakyti negalėjau – taip būčiau išdavusi save.
Ir tu tai vadini brandos trūkumu?
Suklupti gali kiekvienas. Tačiau brandus žmogus bando keltis iš duobės – juk niekada ne per vėlu liautis elgusis negarbingai. Bet Karolis tiesiog nuleido rankas: „Vis tiek tu man neatleisi...“ Jis nekovojo: galvą nuleidęs susirinko daiktus ir išėjo. Juk galėjo muštis į krūtinę: „Susimoviau, kam nepasitaiko, bet duokite man dar vieną šansą, judu man labai brangūs!“ Būčiau atleidusi, nes nesu buka, užsispyrusi, vien savo principų paisanti paauglė – auginu mažą žmogutį, kuris nusipelnė turėti tėtį ir mamą. Pati augau be mamos ir žinau, kas yra nevisavertė šeima: kad ir kokį žaislą nupirksi, mamos ar tėčio niekas neatstos. Ir še tau: mano vaikas nuo pat gimimo neturi didžiausios dovanos – vienas kitą mylinčių tėvų.
Reikėtų pamėginti mažiau graužtis, nes tai – nepakeičiama...
Žinoma, mūsų skyrybų istorija – ne pirma ir ne paskutinė. Lengva ranka sužalojama daug gyvenimų, tiek daug, kad galvoju: tai ir yra ėjimas į išpranašautą pasaulio pabaigą. Mus pribaigs ne nukritęs meteoritas, o atsakomybės nebuvimas... Aš likau kalta dėl to, kad per anksti sužinojau apie jo nuklydimą. Mat jis būtų paišdykavęs ir grįžęs...
Užsiminei, kad būtum atleidusi tą paišdykavimą. Tai ko jis norėjo? Teisės išdykauti toliau?
Jis norėjo mano akyse likti vyras, kuriuo žaviuosi. Tačiau nieko nebegalėjau sau padaryti – mano žvilgsnis bylojo, jog jis labai susimovė ir turėtų padaryti kažin ką, kad vėl pakiltų. O tai sunkiausia: daug paprasčiau susirasti mergaitę, kuri žiūrėtų mylinčiu, ilgesingu žvilgsniu ir nereikštų jokių pretenzijų.
Jis geras tėtis?
Mačiau, kad jis jau pasirengęs tapti puikiu tėčiu, galėjo juo būti. Bet taip ir liko – galėjo... Vaikui tėčio reikia ne porą kartų per mėnesį. Bepigu jį pasiimti paaugintą, sutvarkytą ir nupraustą: štai aš, tėtis, su juo porą valandų pavažinėsiu po parką, nes kaip tik turiu laiko. O kai reikia atvažiuoti savaitgalį, pabūti su vaiku nuo ryto iki vakaro, atsiranda tūkstančiai pasiteisinimų. Brandesnis vyras pasidžiaugtų, pasakytų: „Esi mano vaiko mama, esi kasdien šalia jo, pailsėk, aš pabūsiu su juo, o tu nueik į kiną, aplankyk draugę, atsipalaiduok... Juk ir taip skausmo dozę ne be mano prisidėjimo išgėrei.“ Kiekviena diena yra praradimas, nes jis nematė nei pirmosios sūnaus šypsenos, nei pirmojo dantuko, nei pirmojo žingsnelio. Bet stengiuosi nekaltinti: jis vis tiek mano vaiko tėtis, Dieve, duok jam visa ko geriausio.
Leisk jam suprasti, kad stebuklingų moterų nebūna, o gera tik ten, kur mūsų nėra...
Būtent. Tokie yra poros santykiai: iš pradžių – įsimylėjimas ir pakilimas, o paskui – kasdieniai rūpesčiai. Kasdien kūrenti šeimos židinį – pats nuoširdžiausias darbas. Eidamas per gyvenimą kiekvienas supranta, kad niekur nebus geriau: kiekvienuose namuose – ta pati buitis, tie patys sunkumai. Kaip vaikiška ir egoistiška juos tiesiog pamesti...
Tačiau tau tai nebedrasko širdies kaip anksčiau? Tapai šiek tiek ramesnė?
Daug ramesnė. Pati seniai esu išsilaižiusi žaizdas, ir jei tai būtų tik mudviejų santykiai, visai nebesijaudinčiau. Bet vis dar skaudu dėl kūdikio. Žinoma, tikiu: tas, kuris mylės mane, mylės ir mano vaikus. Ką padarysi, Dievas daugiausia išbandymų duoda tam, kuris gali juos pakelti.
Bet tau jis tų išbandymų tikrai negaili...
Negaili. Nežinau, už kokius čia „griekus“ (šypsosi). Tikiu, kad viskas sukasi ratu: jei ką nors įskaudinai, apvylei, nuliūdinai, tai sugrįš – tik laiko klausimas... Turbūt ir aš ką nors iškrėčiau, kad teko tai iškęsti. Bet džiaugiuosi, kad nebėgau nuo to – juk pasveikstama tik tuomet, kai nebėgama nuo bėdos, nesakoma: „Ne, nieko neatsitiko.“ Būtų labai lengva, jei atsibusčiau ir suprasčiau, jog tai tebuvo sapnas. Sunkus gimdymas, išdavystė, teisėsaugos įsikišimas, motinystės pašalpos mokėjimo sustabdymas... Dievas man duoda tiek, kad maža neatrodo. Bet žinau, jog tai, kas vyksta, yra tik į gera – juk neįmanoma, kad po audros neateitų giedra.
Dėmesio tau dabar netrūksta?
O kaip tau atrodo (juokiasi)?.. Tikrai nesu nelaiminga, depresijon nugrimzdusi, į kamputį įsispraudusi moteriškė, žiūrinti pro langą ir laukianti, kada jos brangusis susivoks. Net – nuoširdžiai pasakysiu – nenorėčiau, kad jis ieškotų kelio atgal. Tai nebe mano žmogus, jis visiškai kitoks, nei buvo, ir tokio, koks yra dabar, greta savęs nenorėčiau. Skausmai, išgyvenimai, liūdesys mane labai išgrynino. Gyvenimas eina, ir aš jį imu saujomis. Tuoj premjera, o jau skambina ir siūlo kitą vaidmenį. „Žvaigždžių duetai“ buvo puikus prasiblaškymas: jie priminė, kad esu ne tik mama su šlepetėmis, chalatu, pienu ir košėmis, bet ir moteris spindinčiomis akimis. Džiaugiuosi, kad esu reikalinga, matau aplinkinių žvilgsnius – kodėl gi ne? Tegul būna tie žvilgsniai, tegul būna susižavėjimai. Žinau, kad dar galiu sudaryti labai puikų moters ir vyro duetą, tik turime būti vienas kito verti.
Ačiū Dievui, bent jau neašaroji: „Kas mane ims su dviem vaikais...“
Tai kad atvirkščiai (juokiasi). Dabar turiu didesnį pasisekimą: matyt, vaikiukai man tik svorio priduoda. Juk mamytės – dar labiau mylimos nei mergaitės: jos atsakingos, rūpestingos, atsidavusios. Jaučiu žmonių palaikymą, nors dažnai girdžiu ir apkalbų, ir priekaištų, kad pernelyg atvirauju. Bet man svarbiau, kad nemeluoju. Argi apsimetinėti, atsiskirti nuo visų ir užsidaryti savo kiaute geriau? Visi esame susiję kur kas labiau, nei mums atrodo. Visi siekiame to paties – ieškome laimės, klumpame, taisomės ir mėginame iš naujo. Tad kodėl apie tai tylėti? Gal ir mano istorija ką nors stumtelės, padrąsins, privers susimąstyti ar apsispręsti. Ir tai jau bus žingsnis pirmyn.
