„Nelaikau savęs tobula – galėčiau būti tūkstantį kartų geresnė. Na, nesu ta, kuri vaikų kas vakarą laukia su garuojančia vakariene... Bet jie tikrai jaučia begalinę mano meilę. Noriu juos apglėbti, apsaugoti, padėti pagalvę, kad minkščiau kristų. Tampu tikra vilke, jei kas nors nori nuskriausti mano vaikus: neįsivaizduoju, iš kur tuomet atsiranda tokios antgamtiškos jėgos, bet juos tikrai apginsiu. Nes manęs vaikystėje niekas neapgynė..“ – be pykčio balse sako Eglė.
Užtat, sulaukusi keturiasdešimtmečio, ji išmintingai ir be jokių dvejonių renkasi ne verkšlenimą ir grečiojimąsi atgal, o pasitikinčia ir ramia šypsena žvelgia į priekį.
„Prisijaukinau tą skaičių, – prisipažįsta Eglė. – Dabar esu įdomesnė ir geidžiamesnė nei prieš dešimt ar dvidešimt metų. Esu išgijusi, rami, stipri. Išgyvenu labai gražų balzakišką laikotarpį ir džiaugiuosi tuo amžiumi. Turiu kuo didžiuotis. Turiu du gražius sūnus ir jaučiuosi nemažai gyvenime nuveikusi. Mėgaujuosi tuo, kad mano mažyliui – tik penkeri: dar ilgai būsiu jauna mama. Šiandien jaučiu, kad laimės saitai – vis dar mano rankose.“
Interviu bei fotosesija – naujausiame žurnale „Žmonės“
