Dar prieš keletą metų drovėjaisi užlipti ant scenos, o dabar kaip profesionalė dalyvauji „Žvaigždžių duetuose“. Ar dainininkės karjera – vaikystės svajonė?
Paauglystėje pradėjau suvokti, ko iš tikrųjų gyvenime noriu, – muzika iš mano galvos, minčių niekur nedingo, nors iki tol tebuvau dainavusi sau ir savo kambario sienoms.
Didelės aistros ką nors mokytis niekada nerodžiau, todėl tėvai nelabai įsivaizdavo, kur galėčiau save realizuoti. Tai viena priežasčių, kodėl vaikystėje netryniau muzikos mokyklos suolo. Kita vertus, nelabai ir buvo tam galimybių: gimiau ir užaugau nedideliame kaimelyje Utenos rajone, aštuonerius metus mokiausi kaimo mokykloje, o Utena, nors iki jos tebuvo dešimt kilometrų, tuomet atrodė tolimas tolimas didmiestis (juokiasi). Kai perėjau mokytis į „Saulės“ gimnaziją Utenoje, muzikos mokytoja, paklausiusi, kaip dainuoju, pasakė, kad turiu tai, ką būtinai turiu tobulinti, – matyt, reikėjo žmogaus, kuris užvestų mane ant teisingo kelio. Ji privertė mokytis, repetuoti, ir aš, iki tol iš kuklumo net dainavimo užduotis atsiskaitydavusi po pamokų, per vieną mokyklos šventę užlipau ant scenos.
Ir tada pradėjai mėginti laimę televizijos projektuose?
Po truputį išdrąsėjau, su vyresniu broliu, kuris mėgo dainuoti ir visuomet skatino tą daryti ir mane, pradėjome vaikščioti į įvairias atrankas. Viena pirmųjų – į Uteną atvažiavęs TV3 šou „Talentų medžioklė“. Padainavau gerai, bet turbūt prodiuseriams pasirodžiau per jauna arba jie manyje neįžvelgė perspektyvos, todėl nors ir apsikeitėme kontaktais, kartais susirašydavome, nieko rimto nenuveikėme. Nebuvau naivuolė, kuri eidama į atranką tikėjosi, jog kas nors pastebės ir tą pačią akimirką imsis iš manęs daryti žvaigždę. Turbūt turėjo prabėgti kažkiek laiko, kad ir sau, ir kitiems įrodyčiau, ko esu verta.
Tiek, kiek turiu dabar, pasiekiau pati, ir tuo labai džiaugiuosi. Man patinka visko siekti po truputį, mažais žingsneliais, nemėgstu skubėti.
Bet pergalė „Muzikos akademijoje“ lyg ir galėjo tapti tvirtu šuoliu į jaunos, bet jau pripažintos žvaigždutės gyvenimą...
Gal dėl to kaltas laikas: krizės pradžia, o ir žmonių susidomėjimas muzikiniais projektais, talentų paieškomis buvo labai kritęs. Vienu metu Lietuvoje vyko tiek šou, kad visiems pasidarė tiesiog nuobodu. Laimėjau „Muzikos akademiją“, tačiau nieko panašaus į didelį „puff“ ir „štai jums – nauja žvaigždė“ nebuvo. Be to, nesutikau žmogaus, kuris būtų ėmęsis rūpintis manimi, mano karjera.
Prieš metus sulaukiau Žilvino Žvagulio pasiūlymo kartu dirbti. Iškart pajutau, kad esu globojama, kad turiu tvirtą užnugarį, todėl ir pati dabar jaučiuosi kur kas drąsiau. Be galo gerbiu Žilviną ir kaip žmogų, ir kaip savo srities profesionalą.
O kaip sutariate su partneriu „Žvaigždžių duetuose“ – aktoriumi Tomu Rinkūnu?
Puikiai. Mūsų požiūriai sutampa, jis mane moko aktorystės, aš jį – dainavimo. Tomo nereikia raginti, jis pats gerai žino, kada pasispausti, pastangų į pasirodymus įdeda labai daug.
Vienu metu pradėta kalbėti, kad jus sieja daugiau nei bičiulystė...
Esame „Žvaigždžių duetų“ pora – ne daugiau. Per vieną projekto vakarą komisijos pirmininkas Vytautas Juozapaitis replikavo, jog esame arba labai įsimylėję, arba labai gerai vaidiname. Priėmiau tai kaip komplimentą, nes, panašu, esu visai nebloga aktorė (juokiasi). Tomas – simpatiškas, protingas vaikinas, tad simpatiją jam tikrai jaučiu, bet greičiau kaip žmogui, draugui, o ne vaikinui ar mylimam žmogui.
Kalbas apie šiltus jausmus pakurstė paties Tomo prisipažinimai eteryje.
Neabejoju, Tomas myli mane kaip partnerę, kaip žmogų, jam žodis „meilė“ turi daugybę reikšmių. O man meilė yra viena, todėl šiuo žodžiu ir nesisvaidau (juokiasi).
Koks vaikinas turėtų būti, kad pasakytum jam „myliu“?
Gerbiu nuoširdumą, vyriškumą, gerą humoro jausmą. Jaučiu, kai sutiksiu, tikrai žinosiu, kad žmogus – man skirtas. O kol kas į kiną einu arba su draugais, arba viena (juokiasi). Gal kam nors ir atrodo, kad paskui mane vaikinai „ciugliais“ vaikšto, bet taip tikrai nėra.
Šį rudenį, jei pasiseks, kibsi į mokslus Vilniaus konservatorijoje. Apsisprendei: gyvensi iš muzikos?
To, ką uždirbu iš muzikos, kol kas užtenka Vilniuje butui išsinuomoti, pavalgyti, nueiti į kiną, nusipirkti knygų. Neturiu didelių poreikių, moku paskirstyti savo finansus taip, kad jų man užtektų. Tiesa, kartais mėgstu paišlaidauti – kai jau pramogauju, pramogauju iš širdies (juokiasi).
Bet į vakarėlius, kur renkasi scenos įžymybės, vaikščioti nemėgsti?
Man tai – jokia pramoga, mieliau laiką leidžiu su draugais. Neseku, kas ir kada renkasi, nesuku galvos, kur man reikėtų pasirodyti.
Panašu, kai kurios pramogų verslo taisyklės tau svetimos...
Žinau viena – prasibrauti į šou pasaulį ir išsilaikyti jame nelengva, bet likti visam laikui viduriuke man – tarsi aukso vidurys. Nebūtina nuolat stengtis būti viršūnėje – kritimas žemyn gali būti labai skaudus.
