Už Atlanto ateitį ji kuria jau trečius metus. Daugiau nei prieš trejus metus prisiekusi amžiną meilę ilgamečiam draugui, mokslininkui ir menininkui Dainiui Mačikėnui, E.Špokaitė išvyko paskui jį gyventi į Bostoną.
Lietuvoje ji gana dažna viešnia, į gimtąjį kraštą balerina atvyksta po 3–4 kartus per metus. Kartais – su vyru, kartais viena.
Šįkart Eglė buvo grįžusi mažiau nei dviem mėnesiams ir jau spėjo susikrauti lagaminus atgal į San Diegą, į kurį persikraustė maždaug prieš metus. Per vandenyną atgal ji skrido viena – Dainius liko JAV.
„Visada smagu grįžti į Lietuvą. Čia daug veiklos, viskas sava. Niekada nebuvau išvykusi ilgiau nei šešiems mėnesiais, todėl nespėjau nutolti“, – sakė E.Špokaitė.
TAIP PAT SKAITYKITE: Vilniuje muzikos ir šokio žvaigždės rengia pasaulio pripažinimo sulaukusį šou
Balerina spėjo ne tik susitikti su artimaisiais, bet ir dalyvauti ne viename renginyje, apsilankyti Trakuose vykusioje intensyvaus baleto šokių stovykloje, kurioje turiningai atostogauja jos mažieji mokiniai.
Radusi keletą laisvų minučių ji sutiko pasidalinti savo gyvenimo Amerikoje akimirkomis ir su Žmonės.lt skaitytojais.
JAV gyvenate jau trečius metus. Jau spėjote apsiprasti? Jaučiatės ten sava?
Nežinau, ar apskritai galima pritapti svečioje šalyje, ar galima ten jaustis sava. Lietuvos niekada negalėsiu lyginti nė su viena kita šalimi. Žinote, gimtasis kraštas, kaip geriausi vaikystės draugai, išlieka brangiausias ištisus metus. JAV man – pirma kita šalis. Ją tikrai pamilau, taip. Tačiau turbūt niekad nepasakysiu, kad ten – mano kraštas.
Kas jus ten labiausiai žavi?
Grįžusi į Lietuvą pajuntu, kad imu ilgėtis tam tikrų kultūrinių dalykų. To amerikietiško požiūrio į gyvenimą. Pavydžiu, drąsos.
Lietuviai palyginti konservatyvūs ir labiau mėgsta vertinti kitus, nei patys ką nors daryti. Kartais gal lietuviai ir geriau tam tikrus dalykus išmano, tačiau jie bijo rizikuoti, viską šimtą kartų apgalvoja, apsvarsto, apskaičiuoja. Ir vis tiek bijo.
Amerikoje paprasčiau. Čia žmonės imasi net pačių netikėčiausių sumanymų ir nebijo rizikuoti, imtis naujų projektų – visi jie gimė iš drąsos. Tai mane žavi.
Pradžioje gyvenote Bostone, dabar jau metus ateitį kuriate San Diege. Kuris kraštas jums pačiai priimtinesnis?
Bostonas man šiek tiek primena Lietuvą. Ten žmonės uždaresni, tačiau labai išsilavinę, gilaus mąstymo. Studijos jiems – labai svarbus dalykas. Ten kas antras sutiktas žmogus yra mokslų daktaras. Būna, kad bendraujant net jaučiasi tas snobizmas, ypač didelė jų savivertė.
Tuo tarpu Kalifornijoje viskas kitaip. Tai vieta, kur nėra daug pramonės, daugiausia gyventojų – intelektiniai darbuotojai. Čia daugiau laisvės, žmonės draugiškesni, labai žmogiški. Kartais pagalvoju, kad gal įtakos turi ir geras klimatas – San Diego gyventojai atrodo daug laimingesni.
Man patinka jų požiūris į daugelį dalykų: į mokslus, į darbą, laisvalaikį, net ekologiją. Iki šiol nepriprantu, kad parduotuvėse nebeliko plastikinių maišelių. Ten jie tiesiog uždrausti, taip saugoma gamta. Atrodo smulkmena, bet tokių smulkmenų daug.
Turbūt persikrausčius į JAV, bent jau pirmą pusmetį, nebuvo lengva adaptuotis. Su kokias iššūkiais teko susidurti?
Sunkiausias dalykas buvo bendravimas. Tiek dėl kultūrinių skirtumų, tiek dėl kalbos barjero. Įsivaizdavau, kad moku anglų kalbą, tačiau jos labai trūko.
Vos atvykusi į JAV nejučiomis ėmiau lyginti ją su Lietuvą, stebėti, vertinti. Ir vis pagalvodavau, kad mano gimtoji šalis yra nuostabesnė.
Laikui bėgant apsipratau, tačiau pradžioje labai ilgėjausi kultūrinio gyvenimo. Renginių gausa Vilnius atitinka pačius didžiausius JAV miestus, dauguma žmonių jų tiesiog nesureikšmina, jie nelabai ir populiarūs. Aišku, lygis kitas – apie tokius koncertus, spektaklius, kurie vyksta Niujorke ar Los Andžele, vilniečiai gali tik pasvajoti, tačiau ten žmonės į viską žiūri paprasčiau. Jie ir be meno renginių turi ką veikti.
O ką jie daro: keliauja, dirba sode, eina į svečius pas draugus?
Dauguma amerikiečių labai myli gamtą, jiems labai svarbu laisvalaikį leisti artimų žmonių rate, su šeima, draugais. Dauguma įvairių susitikimų, atrakcijų vyksta lauke. Anksčiau galvodavau, tai kur problema? Iškelkime teatrą į lauką, surenkime spektaklį po atviru dangumi! Tačiau ne čia problema. Ten tiesiog gamta per daug fantastiška, kad jie ja nesidžiaugtų.
Aš tą jaučiu ir savo kailiu. Neretai pagaunu save svarstančią, ar eiti į kokį nors meno renginį, ar iškeisti jį į išvyką prie vandenyno, aplankyti kokį nors nacionalinį parką. Tenka spręsti ir vis dažniau laimi pastarasis variantas. Pasirenku gamtą, kalnus ir galvoju – juk nežinau, kiek čia dar gyvensiu, gal dar po metų pajudėsim į šiaurę, tad būtų kvaila atsisakyti.
Papasakokite plačiau, kaip ten įsikūrėte, kaip dar leidžiate laisvalaikį.
Gyvename paprastai. Vyras turi įdomų darbą, daug apie tai kalbamės. Mane domina jo mokslinė veikla, jį – menai.
Pirmos žiemos šventės buvo labai liūdnos – tuomet jautėmės vieniši, bet dabar jau turime šiek tiek draugų, prisigalvojame visokių smagių dalykų.
Neseniai atradau tenisą ir labai pamėgau pamokas. Iki šiol negalėjau užsiimti sportu, kol intensyviai šokau, reikėjo labai saugoti save nuo traumų, o dabar jau paprasčiau. Tenisas tapo mano reguliariu, džiaugsmą teikiančiu užsiėmimu.
Reguliariai grįžtate į Lietuvą, čia imatės įvairių projektų, pabūnate pusmetį ir vėl atgal į JAV. Ir taip nebe pirmus metus. Ar jums pačiai priimtinas toks važinėjimas?
Sunku pasakyti. Tame yra žavesio, nors, neslėpsiu, yra ir sudėtingumo. Kol kas, jei taip gyvenu, matyt, yra gerai. O kaip bus ateityje, dar sunku pasakyti. Turbūt dar neapsisprendžiau, nenusėdau.
TAIP PAT SKAITYKITE: Balerinos Eglės Špokaitės meilės istorija: „Amerikoje noriu tapti žmona, pabūti moterimi...“
Kita vertus, bet koks keliavimas praturtina. Lietuva ir toliau išlieka mano šalimi, tačiau galiu iš arčiau pažinti ir svetimą, Amerikos, kultūrą.
Pirmieji metai JAV man buvo tokie pažintiniai. Reikėjo laiko, kad iš turistės tapčiau gyventoja. Ir nors iki šiol pusę laiko praleidžiu Lietuvoje, turiu ir su Amerika susijusių planų, veiklos. Tačiau apie tai dar nenoriu kalbėti, dar reikia laiko.
