– Jūsų ir Kristinos Sliesoraitienės baleto mokykloje jau metus tiek visai mažiukai, tiek suaugusieji užsikrečia baleto virusu. Ar per tą laiką pasiteisino jūsų lūkesčiai, su kuriais pradėjote šią veiklą?
– Pirmus mėnesius jaučiausi taip, lyg būčiau kažkur įklimpusi, ir atrodė, kad tai bus neįveikiama dėl didžiulės atsakomybės. Bet vėliau bendraminčių dėka visi planai pavyko. Žinoma, per metus buvo ir nedidelių kuriozinių atvejų iš nepatyrimo, bet tai tik įkvėpė naujiems iššūkiams. (Šypsosi.)
– Kodėl pasiryžote kurti savo baleto mokyklą, o ne savo teatrą – kaip tai daro kiti jūsų kolegos?
– Tai idėja, kuri buvo svarstyta daug kartų. Dažniausiai šokėjų trupė susiburia aplink naują baletmeisterį. Aš savyje kol kas neradau talento kurti baletus – tai visai kitokia specifika, nors ir esu tai dariusi. Tačiau tikiuosi, kad baleto trupės kūrimas gali tapti šios mokyklos tąsa.
Aš jaučiu trauką burti aplink žmones. Mokykla yra pats geriausias būdas, nes joje galiu skleisti savo idėjas vaikams, paaugliams ir net suaugusiesiems. Mes mokykloje nesame prisirišę prie jokios konkrečios metodikos, galime eksperimentuoti, kurti savo atmosferą, kurioje gimsta kūrybiškumas. Galbūt ateityje patyrę baleto artistai galės susiburti į grupę ir šokti kartu. Man labiausiai patinka neoklasikinis šokis ir, manau, jeigu atsiras tokia trupė, jos pavadinime tikrai bus žodis „neoklasika“. (Juokiasi.)
 |
| Dainiaus Macikėno nuotr./Eglė Špokaitė ir Martynas Rimeikis |
– Kaip maži vaikai reaguoja į tai, kad jiems baleto paslaptis atskleidžia garsi primabalerina?
– Didžioji dalis vaikų yra iki dešimties metų ir jie manyje mato tiktai Eglę. (Šypsosi.) Todėl ir jų reakcija labai vaikiška – labai miela, kad visų pirma jie manyje pažino žmogų ir mokytoją. Kai kam jų buvau netgi pirmoji mokytoja...
– Naujiems mokslo metams renkate berniukų grupę, kurią mokysite nemokamai. Tokiu būdu bandote prisivilioti būsimųjų baleto šokėjų?
– Aš žinau, kaip berniukai nori šokti baletą... (Šypsosi.) Maždaug nuo penkerių metų berniukai pradeda skirti save nuo mergaičių ir staiga būti tarp daug sijonuotų balerinų jiems nebepatinka. Šiais metais turėjome porą berniukų – vienas jų šoko grupėje, kurią mokė vyras, ir jautėsi puikiai, netgi tapo solistu mūsų kolektyve. Tuo tarpu kitas berniukas, kuris šoko tik su mergaitėmis ir mokytoja, visą laiką jautėsi nesmagiai. Be to, atsirado keletas berniukų, kurie, žiūrėdami, kaip šoka sesės, patys užsinorėjo pabandyti. Pamatėme, kad negalime jiems suteikti galimybių. Todėl darome šią akciją tam, kad pritrauktume berniukų į atskirą grupę, kurioje jie galės būti vyriški ir sportiški, o juos mokys profesionalus baleto šokėjas.
 |
| Asmeninio albumo nuotr./Eglė Špokaitė su savo mokine |
– Griausite sustabarėjusius stereotipus apie baleto šokėjus vyrus?
– Neteisinga nuomonė, kad balete vyrai yra nevyriški. Atvirkščiai – balete yra labai vyriškų vyrų! Juk jiems reikia jėgos, sudėjimo ir gabumų. Mūsų mergaitės, pabendravusios su profesionaliais baleto artistais, pakeitė nuomonę apie baleto solistus. Daug mergaičių jais labai susižavėjo... (Šypsosi.) Mes turime vieną berniuką, kuris žaidžia tenisą ir siekia šio žaidimo rezultatų, tačiau jis panoro rasti laiko ir baletui. Ir tai puiku! Manau, ir krepšinis, futbolas labai puikiai dera su baletu. Todėl laukiame judrių berniukų nubrozdintais keliais, jie galės per metus išbandyti baletą – galbūt jiems patiks? (Šypsosi.)
– Jūsų akys dega, atrodote pilna jėgų ir kūrybinių minčių – gal įkvėpė atostogos?
– Praėjusiais metais visai neturėjau laiko atostogoms, bet šiemet ilsėjausi visą mėnesį. Dabar prasidėjo pasiruošimo darbai mokyklai ir jau pradėjau dirbti kaip balerina, nors mano šokiams atostogos dar tęsiasi. Kūnas – ir ne tik jis – reikalauja šokio. (Šypsosi.)
Mano krūvis Operos ir baleto teatre dabar sumažėjęs. Tačiau sezoną baigiau su nauju neoklasikiniu spektakliu „Kopelija“, jis man buvo labai labai įdomus. Šiais metais numatomas dar vienas spektaklis, premjera, kuri turėtų man, kaip balerinai, irgi būti įdomi. Jeigu šitų darbų nebūtų, tikriausiai nebešokčiau... Atsiduočiau tik mokyklai. Nebebūtų stimulo šokti...
– Jūs ne kartą esate garsiai išsakiusi kritiką Operos ir baleto teatrui...
– Ir žinote, kas įdomiausia? Pasakiau kažkur, kad nėra romantinių baletų – jų atsirado. Pasakiau, kad nėra šiuolaikinių baletų – jų atsiranda... Pasakiau, kad nėra nė vieno garsaus XX a. choreografo darbo – kitais metais bus. (Šypsosi.) Nežinau, gal tai tik sutapimas... Nežinau. (Juokiasi.)
 |
| Asmeninio albumo nuotr./Eglės Špokaitės pamoka mažosiomis balerinoms |
– Profesinėje srityje esate autoritetas... O ar tarp visų savo darbų randate laiko sau?
– Šiemet visas mano laikas buvo atiduotas mokyklai ir teatrui, kasdien nuo 9 iki 21 val. Bet gal ir gerai. Man, kaip žmogui, šiuo metu šis gyvenimo etapas yra dėkingas. Gyvenime tiesiog darau tai, kas man įdomu. Jei pasidaro nebeįdomu, tai kažkaip baigiasi. Gal ateis laikas, kai šeima man taps svarbiausiu dalyku gyvenime, tuomet atsiduosiu šeimai. Bet šią dieną man įdomiau taip gyventi.
P.S. 7–10 metų berniukai, norintys išbandyti baletą, laukiami Eglės Špokaitės ir Kristinos Sliesoraitienės baleto mokykloje rugpjūčio 27 ir 30 dienomis 18 val. Daugiau informacijos rasite čia.
