Dveji metai praėjo nuo tada, kai iš atostogų Dominikoje grįžote susižadėję...
Jau dveji? O atrodo, viskas buvo ką tik (juokiasi).
Tuomet atrodėte be galo laimingi, įsimylėję, susižavėję vienas kitu. Laikas apramino aistras?
Jis atnešė ramybės. Ir stabilumo... Apsitrynė kampai.
Vis dar esi sužadėtinė?
Esu, nors vasarą, jei viskas gerai, statusas turėtų pasikeisti.
Daugybė moterų – aš, beje, irgi buvau viena iš jų – sako, kad antspaudas pase nieko nereiškia. Bet iš tiesų jis – svarbus, kiekvienai moteriai svarbus. Šeima yra vertybė.
Kai gerai pagalvoji, gyvenimo pabaigoje juk tik ji ir lieka...
Jei yra meilė, pasitikėjimas, pagarba, jei vienija bendri pomėgiai, antspaudas pase nieko nepakeis. Moterys tai supranta, o štai kai kurie vyrai bijo: susituoksime, ji bus mano žmona, kas rytą matysiu su chalatu, suktukais plaukuose, nepasidažiusią, su kremo kauke ant veido. Paskui ji priaugs daug kilogramų ir visai savimi nesirūpins...
Egle, ar neatrodo, kad toks požiūris išėjo iš mados? Moterys dabar stengiasi gerai atrodyti. Net ir savo vyrui.
Na, mano mamos laikais šitaip tikrai buvo! Gal ir dabar kai kuriose šeimose tai egzistuoja: jei dešimt metų kartu gyveni, bet nesi žmona – stengiesi, o jei tapai žmona – nebe. Raganų namuose vyrai nepakenčia. Ir nesvarbu – žmona ji, sužadėtinė ar širdies draugė. Tiek skyrybų šiais laikais! Ir jos rodo, kad niekas, joks antspaudas pase negali žmonių sulaikyti, jei jiems negera kartu.
Išsirinkti žmogų visam gyvenimui – išties be galo sunku. Kaip nesuklysti? Ir tau pačiai teko. Pirmoji santuoka su šokių partneriu Andriumi Kandeliu juk nebuvo sėkminga. Kaip ir pirmosios tavo sužadėtinio Mariaus vedybos, beje...
Žmonės keičiasi. Dvidešimties mąstai vienaip, o trisdešimties – visai kitaip. Praeina dešimt metų ir supranti, kad žmogus, kurį įsimylėjai dvidešimties, nebe tas. Nors... Mano tėvai – daugybę metų kartu. Gal kad anais laikais atsakingiau į santuoką buvo žiūrima. Močiutė pasakojo: „Kad ir kaip sunku būdavo, apie skyrybas neleisdavai sau galvoti. Tik svarstydavai, kaip sulipdyti, užglaistyti nesutarimus. Šeima – šventa. Užtat dabar – tik pirma kliūtis ant kelio, ima ir išsibėgioja į skirtingas puses.“
Nesakau, kad kantrybė ir susitaikymas visuomet yra geriausia išeitis, bet pirma, antra, trečia kliūtis santuokos kelyje – visai ne pagrindas skirtis. O jei poros pasistengtų? Ne iškeltų į viršų rankas: „Na, gal geriau pagyvenkime atskirai“, o tiesiog pasistengtų?
Nesu girdėjusi, kad po tokio „laikino pagyvenimo“ žmonės būtų ir vėl susiėję.
Ir man toks sprendimas atrodo juokingas. „Pagyvenkim atskirai“ juk reiškia tik viena – išsiskirkim, bet pavadinkim tai gražesniais, ne tokiais skaudžiais žodžiais.
Esi jauna, tačiau šeimyninio gyvenimo patirties turi užtektinai. Ar galima sakyti, kad po visko, ką teko iškentėti, dabar žinai daugiau?
Žinoma! Kiekviena situacija yra pamoka. Jei žmogus nekvailas – pasimoko, padaro išvadas. Tam mums ir duoti sunkumai, kad bręstume, tobulėtume.
Būtų gerai, jei jie neatneštų tiek skausmo? Ir pati ašarų tikriausiai esi daug išliejusi?
Oi! Oi!
Močiutė pasakojo: „Kad ir kaip sunku būdavo, apie skyrybas neleisdavai sau galvoti. Tik svarstydavai, kaip sulipdyti, užglaistyti nesutarimus. Šeima – šventa. Užtat dabar – tik pirma kliūtis ant kelio, ima ir išsibėgioja į skirtingas puses.
Užtat dabar tavo akys spindi džiaugsmu!
Ne veltui, vadinasi, jas liejau (juokiasi). Negalima dairytis atgal. Padarai išvadas, pasakai „ačiū“ ir eini toliau. Mažas vaikas juk prilietęs pirštuku karštą židinį irgi žino, kad daugiau neverta prie jo artintis.
Egle, ne kartą esi sakiusi, kad labai nori vaikų ir šeimos. Tikriausiai džiaugsmui nebuvo galo, kai sužinojote, kad laukiesi?
Ilgai negalėjome tuo patikėti! Marius kiekvieną dieną kartojo: „Ar tikrai turėsime vaikelį?“ Kol savo akimis jį pamatėme kompiuterio ekrane pas gydytoją. Aš tikrai buvau subrendusi motinystei...
Dabar jaunoms šeimoms dažnai atrodo, kad vaikai – dar palauks. Iš pradžių karjera, darbai, erdvus būstas...
Bet aš jau perėjau šitą etapą! Nemaniau, kad man pavyks suderinti šokius ir motinystę, norėjau pati auginti vaikelį, džiaugtis juo. Net nemąsčiau apie jokią šokių pertrauką, apsisprendžiau, kad būti su vaikeliu man svarbiau, nei šokti. Ir tikrai nenorėjau, kad jis augtų šokių salėje arba su močiutėmis ir auklėmis.
Egle, betgi tu pati taip užaugai! Ir nieko, žiūrėk, čempionė...
Buvo kiti laikai. Iš vaikystės išplaukia: mama pakuoja į lagaminą šokių suknelę, o mes su seserimi Ugne, labai mažos, pametinukės, visa gerkle rėkiam. Nes ji juk išvažiuoja į konkursą. Vėliau mama su tėčiu suprato, kad dvi pametinukes dukras ir šokius suderinti sunku, juos metė, pradėjo dirbti treneriais. O su jais ir mes zulinome parketą.
Nebuvo nė akimirkos dvejonių, gailesčio, kad šokių batelius teks padėti į spintos lentyną?
Jei kas lieptų grįžti, žinau, pasielgčiau lygiai taip pat. Dabar turiu tai, apie ką svajojau visą laiką. Visuomet maniau, kad su šokiais atsisveikinsiu, kai dar jauna, graži, kai dar niekas nesako: „Matai, prieš dešimt metų ji taip puikiai šoko, o dabar...“
Kai baigi keturiasdešimties, daug kas būna negrįžtamai praleista. Šeima, ramybe, laisvalaikiu, kelionėmis norėjau džiaugtis, kol jauna.
Koks buvo jausmas šokti paskutinį šokį varžybose?
Aš jo nesušokau, apgavau save. Esu jautri, galiu verkti, verkti, verkti. Jei pasakysiu, kad šios mano varžybos – paskutinės, ne šoksiu, o verksiu. Sugadinsiu makiažą ir visą čempionatą. Vien nuo tokių minčių apsiverkdavau. Na, ne! Nieko garsiai nesakysiu, norėsiu grįžti kada nors – grįšiu, nenorėsiu – negrįšiu. Kai nepadedi taško, jis ir lieka nepadėtas... Tada dalyvavome varžybose, po jų ramiai susėdome ir nusprendėme, kad viskas. Paskutinės vis tiek turėtų įvykti – anksčiau ar vėliau. Geriau – laiku. Mano laiku.
Tada tau buvo ne pats lengviausias laikas. Baigei šokti, išsiskyrei su Andriumi...
Atsivėrusią tuštumą stengiausi užpildyti darbu. Labai daug laiko praleisdavau treniruočių salėje su savo mokiniais. Paskui atsirado Marius, ir tuštumos visai neliko. Baigėsi visos problemos, visi galvojimai.
Kadangi augai tarp šokėjų, tikriausiai nuo mažens įsivaizdavai, kad tavo vyras irgi bus šokėjas?
Jei kas tuomet būtų pasakęs, kad vyru taps odontologas, būtų ištikęs juoko priepuolis. Visą laiką bijojau gydytojų ir jų kabinetų (juokiasi). Baisiausias dalykas!
O dabar matau, kiek pliusų bendrame mūsų gyvenime. Tiek daug yra apie ką kalbėtis, visai kitokios patirtys. Marius į šokių pasaulį gali pažvelgti iš šalies ir pasakyti svarbių dalykų.
Vidurnaktį dviese žiūrėjom fejerverkus pro ligoninės langą. Kažin, ką būčiau jautusi, jei jis mane būtų palikęs vieną su dukrele?
Mariui patinka šokiai?
Žinoma! Jis viską išsinagrinėjęs, žino, kurios mano poros progresuoja, kurios gerai šoka, o kurios – ne taip.
Odontologija domėtis, matyt, sunkiau...
Marius dar žaidžia tenisą. Nieko nežinojau apie šitą sporto šaką, dabar teko sužinoti.
Žaidžiate dviese?
Man bus sunku pavyti, jis toli pažengęs (juokiasi). Per treniruotes šokių klube užtektinai judu, kito sporto nelabai ir reikia.
Netgi į sporto salę nevaikštai?
Po gimdymo teko. Norėjosi ne tik numesti svorio, bet ir atkurti raumenų tonusą.
Matau, puikiai pavyko. Esi tokia pat liekna, kaip ir prieš gimdymą.
Įpratusi save tokią matyti, o ir Marius įpratęs, kad esu liekna.
Jūsų dukrytei Tėjai jau pusė metų. Tai – kūdikystės atradimų laikas.
Ji kiekvieną dieną iškrečia vis ką nors naujo! Anksčiau skaitydavau mamų atsiliepimus internete ir galvodavau: kokios gi jos suskydusios. Kai gimė Tėja, viską supratau. Mamoms tikrai protas pasimaišo (juokiasi)! Mano sesė augina du sūnus. Klausiu jos: „Sakyk, visoms mamoms jų vaikai labai gražūs ar tik man vienai?“
Paprastai dėl vaiko vardo šeimoje kyla daug ginčų. Jums su Mariumi jų pavyko išvengti?
Prieš daug metų skaičiau romaną „Rožių sala“. Man taip patiko herojės vardas – Tėja. Pamaniau: jei kada nors sulauksiu dukters, taip ją pavadinsiu. Per tuos metus daugybę kartų draugėms tą vardą siūliau. Patrūkčiodavo pečiais, ir tiek... O Mariui labai patiko. Matyt, dabar bus Tėjų banga, net šiek tiek nuliūdau perskaičiusi, kad Goda Alijeva irgi šitaip dukrelę pavadino.
Tėja į jūsų buitį tikriausiai įnešė nemažai sumaišties?
Oi, kėdutės, vežimėliai, vonelės, koridoriuje viskas išrikiuota trimis eilėmis. Mūsų namai – vaiko karalystė. Na, bet netrukus įsirengsime namą už miesto, bus daugiau vietos.
Įsivaizduoji Tėją šokančią?
Neseniai teisėjavau vaikų varžybose. Stebėjau šokančius pirmamečius. Įsivaizdavau, kaip Tėja kreivomis kojytėmis, su pūsta suknele šleivos ant parketo. Neištverčiau neapsiverkusi! Visą šokį verkčiau iš laimės. Ir teisėjaudama vos neapsiverkiau... Reikia matyti, kaip vaikai jaudinasi, kaip išgyvena!
O tu išgyvendavai?
Kad man gerai sekėsi. Jei kas ne taip pavykdavo, būdavo gaila įdėto darbo ir pastangų. Niekuomet nebijojau varžybų, kiekvienos man buvo atrakcija – suknelės, šukuosenos. Pastebėjau, Tėja – į mane panaši, irgi išplečia akis, pamačiusi kokį žvilgantį daiktą (juokiasi).
Visą jūsų laisvalaikį dabar atima ji. Ar turite kada pabūti dviese?
Man patinka būti namie. Vertinu kiekvieną minutę, kurią praleidžiu su dukra.
Marius tau padeda?
Labai! Kai pradėjo rūpintis Tėja ligoninėje, iki šiol tai daro. Viską moka, galėčiau ramiausiai jam palikti dukrelę, jei tektų teisėjauti užsienyje.
Kartais naktimis net pabamba: „Tu ir vėl vaiko negirdėjai!“ O aš ir tikrai negirdžiu, kai būnu labai labai pavargusi.
Net ir labai lauktas vaikelis šeimai yra tam tikras išmėginimas, juk visas gyvenimas virsta aukštyn kojomis.
Man atrodo, kad jų neišlaiko tie, kurie turi daug egoizmo. Kaip dažnai vyrai sako moterims: „Ir ką veikei visą dieną, juk sėdėjai namuose su vaiku? Kodėl pavargusi? Kodėl nesišypsai, pietūs neparuošti, vakarienė neparuošta?“ O jei moteris po gimdymo dar neatsigavusi, jei naktimis vaikelį maitina? Aš pati kartais jausdavausi kaip po trijų čempionatų – kaulus skauda, galva sunki. Skambindavau mamai ir sakydavau: „Pažįstu tą jausmą!“ Moteriai labai sunku, jei vyras nepadeda. Tada prasideda pykčiai, depresijos. Man nė minties tokios nebuvo! Visus sunkumus įveikėme drauge.
Visada prisiminsime, kaip trise sutikome Naujuosius metus. Susiruošėme pas draugus, Tėjai suknelę išrinkome, o išvakarėse staiga jai – keturiasdešimt laipsnių temperatūra. Greitoji nugabeno į ligoninę. Paguldė mus abi, bet ir Marius įsiprašė. Vidurnaktį dviese žiūrėjom fejerverkus pro ligoninės langą. Kažin, ką būčiau jautusi, jei jis mane būtų palikęs vieną su dukrele?
Rytais turime savo ritualą – einam žadinti tėčio. Aš matau, kaip Tėja laukia to momento, net krykščia, žino, kad tėtis žais su ja. Mes su sese irgi buvome prilipusios prie tėčio, žinau, koks jis svarbus vaikams. Iki šiol prisimenu, kaip kantriai mokė mus rašyti raides, ėjo pasivaikščioti, iš plastilino lipdė žvėrelius...
Užtat ir sako, kad dukros nesąmoningai ieško vyro, panašaus į savo tėtį.
Jei augi gražioje šeimoje, ir pati apie tokią svajoji. Mudu su Mariumi norėtume daugiau vaikų. Aš augau su sese, žinau, kaip smagu pametinukėms. Sunku planuoti tokius dalykus, bus, kaip Dievas duos, bet būtų smagu, jei naujuose mūsų namuose krykštautų ne vienas mažylis.
