Prenumeratoriai žino daugiau. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Išbandyti

Eglei Bučelytei – 55-eri: „Sausio 13-oji svarbiau už bet kokius gimtadienius“

Sausio 12-ąją gimusi ir šiemet 55 metų sukaktį mininti Eglė Bučelytė neslepia – po 1991-ųjų sausio įvykių asmeninis gimtadienis nebeturi jokios reikšmės. „Geriausia gimtadienio dovana yra tai, kad aš ten buvau. Kad galėjau kaip pilietė, žurnalistė patikrinti save: kas aš esu, ką aš galiu. Ar aš būsiu savo vietoje, ten, kur manęs reikės“, – interviu 15min prisipažino LRT žurnalistė, ilgametė „Panoramos“ vedėja.
Žurnalistė Eglė Bučelytė
Eglė Bučelytė / Vidmanto Balkūno / 15min nuotr.

Egle, ką jums reiškia 55-eri?

Nieko nereiškia (nusišypso). Gimtadienių nelabai miniu, jeigu ne sveikinimai, skambučiai, turbūt ir pražiopsočiau. Mano gimtadienis nublanko prieš Sausio 13-ąją.

Dažniausiai jūsų klausia apie lemtingą Sausio 13-osios naktį, kurią pati įvardinote kaip vieną baisiausių, o kartu ir šviesiausių gyvenime. Bet tai buvo ir jūsų 28-asis gimtadienis. Kaip prisimenate šiandien tą sausio 12-ąją, gimtadienio dieną.

Sausio 12-ąją prisimenu kaip įtemptą dieną. Tuo metu visos dienos buvo intensyvios, turėjau daug darbo, įvykiai keitė įvykį. Sovietų kariškiai užimdavo tai vieną pastatą, tai kitą. Spaudos rūmai jau buvo užimti, daugelis objektų mieste – taip pat. Dienomis, naktimis neišjungdavome radijo. Ir tą rytą, prisimenu, eilinį sykį prabudau pažadinta pavojaus šaukinių. Greitai įsijungiau televizorių – transliavo kažką iš Aukščiausiosios Tarybos pastato.

Prisimenu, kad nuskambėjo telefono skambutis – mane pasveikino su gimtadieniu. Man tai pačiai buvo didelė staigmena, nes jis buvo visiškai išnykęs iš atminties. Kartu televizorių žiūrėjusi mama paklausė, kas skambino ir išgirdusi, kad esu sveikinama su gimtadieniu, apsiašarojo. Jai buvo labai skaudu, kad per to meto sumaištį ji pamiršo, kad tai mano gimtadienio rytas.

Kartu televizorių žiūrėjusi mama paklausė, kas skambino ir išgirdusi, kad esu sveikinama su gimtadieniu, apsiašarojo. Jai buvo labai skaudu, kad per to meto sumaištį ji pamiršo, kad tai mano gimtadienio rytas.

Visą dieną praleidau darbe. Vakare, kai įtampa didėjo, bet nebuvo iki galo aišku, kad tankai važiuos link televizijos, atsimenu, paskambino vyras ir sako: „Na, jau baigei vakaro žinias, vis tiek daug žmonių redakcijoje, gal užlėksiu, torto, šampano atvešiu, ir atšvęsi gimtadienį darbo vietoje.“ O tuo metu jau pradėjo skambinti prie Šiaurės miestelio gyvenę žmonės ir sakyti, kad kariškiai rengiasi kažkokiems veiksmams, gresia ataka. Nujausdama grėsmę, paprašiau vyro nevažiuoti, sakydama, kad namie vėliau ką nors sugalvosime.. Jau tada supratau, kad gimtadienis bus atidėtas iki kitų metų.

Praėjus keleriems metams po Sausio tryliktosios vis klausdavo: „Tai kelintą valandą jūs nubėgote į studiją?“. Bet aš negalėjau tiksliai atsakyti. Vėliau tik atgaminome, kad tai buvo apie pusę dviejų nakties. Tuo metu neskaičiavome valandų, laikas buvo visai kitaip suvokiamas, neatrodė, kad jau gili naktis. Pradėjus nenutrūkstamai skambėti telefonams, paaiškėjus, kad sovietų kariškių technika jau važiuoja prie objektų, kiekvienas tuo metu redakcijoje buvęs žmogus ėmėsi veiklos ir darė tai, kas būtina. Kas stvėrė kamerą ir bėgo į lauką filmuoti, kas ėmėsi gelbėti filmuotas medžiagas ar techniką, o mes bėgome į studiją, kad būtume pasirengę parodyti tai, ką nufilmuos kolegos. Bet jau nespėjome to padaryti.

Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Žurnalistė Eglė Bučelytė
Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Žurnalistė Eglė Bučelytė

Pastaruoju metu gimtadienis tiesiog išnyksta. Sausio 12-13 dienomis vyksta daug minėjimo renginių, kuriuose visuomet dalyvauju, tomis dienomis tenka atsakinėti į klausimus žurnalistams, dalyvauti susitikimuose, tad švęsti nebelieka laiko. Kartais ir pati suabejoju, kada gi tas mano gimtadienis – sausio 12-ą ar 13-ą. Net ir kai kurie artimi draugai persimetė į 13-ąją. Žinau, kad jei dvyliktą nepasveikino, tai tryliktą tikrai sulauksiu skambučio. Daugeliui tos datos labai susitapatino.

Ar Sausio 13-oji pakeitė gimtadienio tradicijas?

Tikrai taip. Kasmet esu kviečiama į Seimo posėdžius, susitinku su Sausio 13-osios dalyviais, atsiranda vis naujų pažinčių: sužeistųjų, aukų tėvų ar tų, kurie vienaip ar kitaip dalyvavo tuose įvykiuose. Tiek darbe, tiek namie apie tas dienas kalbame, ypač su tais, kam teko patirti Sausio 13-ąją, ir patiems išgyventi tos nakties įtampą.

Kai klausia, ar neišsitrynė iš atminties, nes praėjo tiek metų, galiu pasakyti, kad viskas tarsi būtų vykę vakar. Ir kasmet atsiminimai vėl atgyja, ir šnekėti apie tai aktualu, ir klausyti, ir analizuoti...

Kol dar yra gyvi tą dieną išgyvenę žmonės, kiekvienas turi progą ir galimybę klausytis jų atsiminimų. Nes tai mūsų Tėvynės istorija, kuri dar gyva ją išgyvenusiuose žmonėse, istorija, kurią galima sužinoti ne iš vadovėlio. Tikriausiai nėra Lietuvoje nė vieno žmogaus, kuris kokiu nors būdu nebūtų susijęs su Sausio 13-tąja. Nesvarbu, kur buvo, ką darė, bet ta naktis kiekvienam įsirėžė į atmintį.

Tai mūsų visų gimtadienis, mes kartu išgyvenome tą naktį. Taip, mūsų krauju aplaistyta Sausio 13-oji, bet tai tam tikra prasme ir gimtadienis, nes po tos baisios nakties vis tiek atėjo šviesa.

Kiekvienas prisimena tą naktį. Tai pati sunkiausia ir viena reikšmingiausių dienų.

Paprastai mane sveikina parlamento gynėjai, kurie prie Seimo renkasi būtent sausio 12-ąją. Ir aš jiems kartoju, kad tai mūsų visų gimtadienis, mes kartu išgyvenome tą naktį. Taip, mūsų krauju aplaistyta Sausio 13-oji, bet tai tam tikra prasme ir gimtadienis, nes po tos baisios nakties vis tiek atėjo šviesa.

Tai tikriausiai geriausia viso gyvenimo dovana, kurią esate gavusi?

Geriausia gimtadienio dovana ir yra ta, kad aš turėjau galimybę ten būti. Kad kaip pilietė, kaip žurnalistė turėjau progą patikrinti save: kas aš esu, ką aš galiu.

Kaip ir visi tie žmonės, tą naktį skubėję ginti parlamento, kaip tie medikai, kurie Sausio 13-osios naktį pėstute bėgo į savo darbo vietas pas sužeistuosius, kaip tie, kurie aukojo kraujo, virė ir iš namų nešė karštą arbatą sušalusiems.

LRT archyvas/V.Balkūno nuotr. /Žurnalistė Eglė Bučelytė
LRT archyvas/V.Balkūno nuotr. /Žurnalistė Eglė Bučelytė

55-eri – daug ar mažai?

Nežinau. Yra tiek, kiek yra. Niekada nejaučiau savo metų ir nemąstau, ar man penkiasdešimt, ar keturiasdešimt, ar trisdešimt. Žinoma, gyvenime yra etapai, kai tu esi jaunas, pradedi dirbti, darai karjerą, susikuri šeimą, gimdai vaikus. Gyvenimas eina pirmyn, o ne atgal, bet aš neskaičiuoju metų, ir man jie gyvenime nieko nereiškia.

O kada atsiranda ta riba, kai žmogus pradeda bambėti, kad jų laikais viskas buvo geriau, žolė žalesnė, jaunimas geresnis?

Priklauso nuo žmogaus, jo vidinio nusiteikimo, požiūrio į gyvenimą. Kiti ir 30-ies sulaukę bumba, o kiti, sulaukę 80-imties ar šimto, žavi šviesu protu ir blaiviai vertinamu gyvenimu. Kol kas tradicinės frazės: „Mūsų laikais ne toks jaunimas buvo“ dar nepritaikiau. Tad, matyt, tie 55-eri dar nelabai daug ką reiškia (juokiasi).

Esate sakiusi, kad jei jūsų jaunystės metais būtų buvusios tokios galimybės, kokias dabar turi jaunimas, jūs taip pat būtumėte norėjusi keliauti, vykti į užsienį mokytis. Ko labiausiai gailitės nepabandžiusi?

Nieko nesigailiu, nes ką norėjau, tą ir pabandžiau. Daug gali pabandyti ir ne jaunas būdamas. Bet kurioje aplinkoje, tavo jaunystė bus vis tiek pati gražiausia. Ar ji bus per karą, ar sovietinėje stagnacijoje. Esi jaunas žmogus ir visai kitaip žiūri į pasaulį – tau jis yra gražus.

Niekada nesigailėjau, kad gimiau per anksti – mano laikas buvo pats gražiausias. Ir aš labai džiaugiuosi, kad galėjau išgyventi atgimimo laikus, virsmą į nepriklausomą valstybę, į atkurtą Lietuvą. Tai mūsų kartai yra likimo dovana.

Ką dabar pasakytumėte sau pačiai dvidešimtmetei? Ko palinkėtumėt?

Manau, kad kiekvienas dvidešimtmetis puikiai žino, ko jis nori ir kaip jis gyvens. Ir kitų patarimų tikrai neklauso (šypsosi).

Tiesą sakant, dabartinis jaunimas man labai gražus: galvojantis, ieškantis, siekiantis, vis keičiantis veiklos sritis.

Man tai nebuvo artima, nes esu pastovus žmogus. Visą gyvenimą dirbau tą patį darbą, ir man tai patinka. Aš nesiblaškau po įvairias darbo vietas. Esu ten, kur jaučiuosi komfortiškai, tenkina darbo sąlygos, darau tai, ką išmanau ir mėgstu, jaučiuosi nevaržoma.

LRT archyvas/V.Balkūno nuotr. /Žurnalistė Eglė Bučelytė
LRT archyvas/V.Balkūno nuotr. /Žurnalistė Eglė Bučelytė

Tad trisdešimt metų vienoje televizijoje – tai susiję su jūsų pastovumu?

Pastovumas mano šeimoje buvo vertinamas. Ir man tai yra vertybė. Pirmiausia, mane visada supo žmonės, su kuriais man labai smagu dirbti, o komanda reiškia labai daug. Čia dirba tikri savo srities profesionalai.

Kai kuriems galėtų atrodyti, kad darbas per tiek metų galėtų pabosti.

Jeigu dirbu, tai dar nepabodo. Kiekviena diena skirtinga: nauji įvykiai, netikėtumai, o man tai labai patinka. Labiausiai nepatinka štilis informacijos prasme, ramios dienos, kai laidą turi nuo pusiaudienio, niekas nesikeičia, tereikia tekstą perskaityti.

O ar nesusimąstote, kad, kaip pati sakote, galbūt kažkada reikėjo „išeiti iš komforto zonos“?

Bet man šiame darbe įdomu! Kodėl tą komforto zoną palikti? Nors yra buvę pasiūlymų ir spaudos atstove dirbti, ir parlamento pirmininko atstove spaudai ir kitokių.

Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Ugnė Galadauskaitė, Eglė Daugėlaitė, Marijus Žiedas ir Eglė Bučelytė
Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Ugnė Galadauskaitė, Eglė Daugėlaitė, Marijus Žiedas ir Eglė Bučelytė

Jūsų tėveliai buvo žurnalistai. Ar jie turėjo didžiausią įtaką pasirinkimui?

Ko gero, taip. Aplinka, kurioje augau, visuomet buvo neatsiejama nuo žurnalistikos, girdimos tėvų diskusijos, visa įmanoma spauda namuose, tėvų draugai – tai buvo ir mano gyvenimo dalis. Todėl atėjus metui rinktis, neabejojau, kuo aš būsiu, tėvai nebandė atkalbėti, sakyčiau, net pastūmėjo, padrąsino mane.

Ar kada nors suabejojote savo pasirinkimu – būti žurnaliste? Kuo norėjote būti vaikystėje?

Galbūt tai nebuvo darbas, apie kurį aš svajojau nuo vaikystės, bet tiesiog neįsivaizdavau, kad galėčiau dirbti kitur. Matydama tėtį, kuris negrįžta šeštą valandą, kaip kitų vaikų tėčiai ar mamos, matydama laikraščių ir žurnalų pilnus namus, girdėdama naujienas aptarinėjančius tėvus, supratau, koks tai darbas.

Įstojau į žurnalistiką, o vėliau viskas labai savaime klostėsi. Televizija, vėlgi, buvo visiškas atsitiktinumas. Kažkas iš draugų užrašė į šią specializaciją, sutikau, bet neturėjau tikslo tapti žinių vedėja. Matyt, atsidūriau patogiu laiku patogioje vietoje. Ir nesigailiu.

Iki šiol esate viena mylimiausių žinių vedėjų Lietuvoje. Kaip manote, kodėl?

Tai subjektyvus dalykas. Manau, kad atsirastų lygiai tiek pat žmonių, kuriems nepatinku. Aš tiesiog esu savimi. Niekada nesistengiau būti kitokia. Nei gražesnė, nei protingesnė. Tik labai atsakingai žiūriu į savo darbą. Iki smulkiausių detalių viską tikrinu, kad, gink Dieve, neišeitų klaidinga informacija į eterį. Labai atsakingai žiūriu į savo darbą.

Nemėgstu atmestinai padaryto darbo, atmestinai parašyto teksto, nepatikrinto fakto. Jei jau dirbame tokioje tarnyboje, nenoriu, kad iš mūsų juoktųsi.

Kokios naujienos jums pačiai yra įdomiausios?

Man viskas įdomu.

Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Žurnalistė Eglė Bučelytė
Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Žurnalistė Eglė Bučelytė

O kaip ilsitės nuo informacijos?

Mėgstu pasišalinti į gamtą, prie jūros, išvažiuoti į sodybą prie ir pabūti kelias dienas visiškai išsijungus nuo informacijos. Turiu šunį, tai tokie pabėgimai labai patinka ir jam. Kadangi kas antras savaitgalis laisvas, rudenį, žiemą, pavasarį beveik kiekvieną savaitgalį ten praleidžiu.

Taip pat labai myliu pajūrį. Mano seneliai yra iš Palangos, tad čia praleidau didžiąją dalį vaikystės. Be Palangos negaliu, ir ten stengiuosi nuvažiuoti bent kartą ar kelis per mėnesį. Užtenka vien tik oro įkvėpti. Žinoma, nemėgstu vasarinio šurmulio, kai žmonės lipa vieni kitiems ant galvų, bet vos tik baigiasi sezonas, galiu jau kitą dieną važiuoti. Tai yra vienintelė vieta, kur galiu gulėti saulėje, klausytis, kaip ošia jūra. Ir nieko daugiau nereikia.

Jau daugiau nei dvidešimt metų kiekvieną žiemą, kartais ir vasarą, leidžiu kalnuose. Kiti stebėdamiesi klausia, ar ir juodomis trasomis važiuoju. Taip, nes jau kitur nebeįdomu.

Aš apskritai mėgstu važinėti. Nuo pat jaunystės degu aistra slidinėti. Vienos rankos pirštų užtektų ir dar liktų laisvų suskaičiuoti, kiek aš sezonų nebuvau kalnuose. Jau daugiau nei dvidešimt metų kiekvieną žiemą, kartais ir vasarą, leidžiu kalnuose. Tai tapo poreikiu. Kiti stebėdamiesi klausia, ar ir juodomis trasomis važiuoju. Taip, nes jau kitur nebeįdomu.

Savo kalno dar neatradau, nes kiekvieną kartą važiuojame vis į kitą vietą. Alpėse slidinėjame dažniausiai, bet nė karto nesu buvus toje pačioje vietoje, tame pačiame kurorte. Vysockio daina nemeluoja: Už kalnus geriau gali būti tik kalnai, kuriuose nebuvau“. Arba tu susergi šia liga, arba lieki jiems abejingas. Aš kalnus labai myliu.

Ar labai jūsų įvaizdis televizijoje skiriasi nuo Eglės Bučelytės namuose, gatvėje, su artimaisiais?

Skiriasi. Labai skiriasi. Nes mano mėgstamiausias rūbas yra džinsai ir žemakulniai batai – patogus sportinis stilius. Nesu iš tų moterų, kurios negali išeiti į gatvę nepasidažiusios. Aš galiu ir tą darau.

O ir televizijoje nesistengiu būti kitokia televizijoje nei esu. Nesistengiu būti gražesnė ar protingesnė.

Egle, gal trumpai galite pristatyti savo šeimą. Kas yra jūsų artimiausi žmonės?

Patys artimiausi žmonės yra mama, sūnus ir brolis.

Gyvenu su mama ir sūnumi, kuris iki galo dar nepaliko namų. Brolis gyvena Vilniuje, mūsų ryšys yra tikrai stiprus, susitinkame bent kartą per savaitę. Savaitgaliais turime blynų rytus, nepriklausomai nuo to, ar aš dirbu ar ne. Pusryčiaujame, šnekamės, nuoširdžiai bendraujame. Man šeima yra pagrindinis atramos taškas.

Ar sūnus yra panašesnis į jus ar į tėtį Tadą Dambrauską?

Į tėtį. Jame atrandu labai daug jo bruožų: charakteryje, poelgiuose ir gyvenimo vertinimuose. Net tokių, kurių jis pats nemato. Aš dėl daug ko stresuoju, išgyvenu, o jis šalčiau vertina.

Ir man labai gaila, kad jis tėčio neteko taip anksti.. Kuo ilgiau gyvenu, tuo labiau suprantu, kad abu tėvai vaikui yra labai reikalingi, nes jie iš jų pasiima labai daug, ir labai skirtingus dalykus. Pastaruoju metu daug kalbama, kad nebūtina turėti abu tėvus, pakanka vieno, bet aš manau, kad vaikas turi turėti ir tėtį, ir mamą. Ne visiems pasiseka, deja.

O auginant vaikus reikia ne vesti juos už rankos, o būti šalia. Ir nepastebimai ateina laikas, kai pajauti, kad jau nebe tu rūpiniesi savo vaiku, o jis tavimi.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Netikėtai didelis gyventojų susidomėjimas naujomis, efektyviomis šildymo priemonėmis ir dotacijomis
Reklama
85 proc. gėdijasi nešioti klausos aparatus: sprendimai, kaip įveikti šią stigmą
Reklama
Trys „Spiečiai“ – trys regioninių verslų sėkmės istorijos: verslo plėtrą paskatino bendradarbystės centro programos
Reklama
Beveik trečdalis kauniečių planuoja įsigyti būstą: kas svarbiausia renkantis namus?