Apie save
„Gimiau Vokietijoje, karininko ir mokytojos šeimoje. Tėvai dažnai keliaudavo – kraustydavomės kas ketverius metus, teko lankyti mokyklą net Gruzijoje ir Armėnijoje. Tačiau kiekvieną vasarą grįždavome į Lietuvą pas senelius. Ryšys su tėvyne niekuomet nebuvo nutrūkęs, tėvų dėka kalbu lietuviškai ir iki šios dienos vadinu save mūsų šalies patriote.
Kiekvieną kartą man tekdavo susipažinti su naujais žmonėmis – klasės, kiemo draugais, kaimynais, todėl pamažu savyje išugdžiau lankstumą, išmokau priimti žmones tokius, kokie jie yra, visuomet turėjau daug draugų. Nuo pat mažų dienų labai mėgau skaityti knygas, netgi turėjau savo biblioteką. Mama mane skatino domėtis muzika, todėl mokiausi groti akordeonu, vėliau susižavėjau dainavimu ir aktoryste, ėmiau lankyti šokių būrelius. Jau būdama penkiolikos užsibrėžiau tikslą, kad būtinai užlipsiu ant scenos.
Kai man buvo šešiolika, paprašiau tėvų, kad išleistų į Lietuvą – ten norėjau baigti vidurinę mokyklą. Kai dabar sutinku savo klasės draugus, jie man nepamiršta pasakyti: „Žinai, o tu visada išsiskyrei iš mūsų...“ Taip, aš visą gyvenimą troškau išsiskirti iš minios, parodyti savo individualumą, sukurti savo asmeninę legendą, palikti ryškų pėdsaką šioje žemėje.
Galiu prisipažinti, kad gyvenu du gyvenimus. Vienas yra viešas, kupinas skandalų, kurių pati tikrai nekuriu, o kitas – mano dvasinis kelias, apie kurį garsiai nekalbu. Ne vienus metus užsiimu savišvieta, meditacija, bandau rasti atsakymą į klausimą, kodėl nesėkmingai susiklostė mano šeimyninis gyvenimas. Pažinimo procesas man yra labai svarbus.
Ne kartą esu girdėjusi kaltinimų neva blaškausi negalėdama rasti savęs. Žmonės jau nebežino, kas aš tokia – verslininkė, dainininkė, šokėja ar interjero dizainerė. Galiu drąsiai pasakyti: bet koks darbas, leidžiantis tobulėti, man yra priimtinas. Kodėl mane reikia smerkti dėl to, kad pasirinkau pažinimo kelią? Jau kelerius metus esu panirusi į aromaterapiją, kvepalų gamybą, dirbau kosmetologijos kabinete, kadaise net draudimo paslaugas pardavinėjau. Tikrai ne viskas, ko griebiuosi, man sekasi. Kartais nusvylu pirštus, bet būnu be galo laiminga, kad pabandžiau. Tokiam jautriam žmogui kaip aš tikrai nelengva ištverti visas apkalbas ir patyčias.
„Sutikau daug žmonių, kurie norėjo man nuplėšti rožinius akinius, pakirpti sparnus, nužudyti mano svajones... Laimė, kol kas niekam nepavyko to padaryti“
Nepageidauju, kad man žmonės klijuotų kažkokias etiketes. Vieni mėgsta, kad juos atpažintų pagal profesiją: gydytojas, mokytojas, architektas. Tokie žmonės paprastai baigia mokslus ir visą gyvenimą dirba vienoje srityje. O aš turiu tobulą profesiją: esu moteris.
Ilgą laiką aš buvau labai nelaiminga... Ištekėjau, gimė pirmoji dukra. Sugriuvo mano santuoka. Tuomet užmezgiau kitus artimus santykius, gimė antroji dukra, bet ir tąkart šeimyninis gyvenimas nesusiklostė... Augindama du vaikus, neturėjau laiko dvasiniams ieškojimams. Tuomet supratau, kad mano misija – užauginti vaikus, todėl savimi pasirūpinti pamiršdavau. Niekada nebuvau viena, turėjau gyvenimo partnerių, tačiau santykiai neišsirutuliodavo. Galbūt mano klaida buvo ta, kad vyrams atiduodavau visą save. Norėdavau, kad jie jaustųsi kaip karalaičiai, o sau dėmesio pagailėdavau. Kai vyras daug gauna, pats nustoja duoti ir dažniausiai ima naudotis moters gerumu.
Tuomet ir uždaviau sau klausimą: man tik trisdešimt, jaučiuosi nelaiminga, negi tai tęsis visą gyvenimą? Neįžvelgiau jokios prasmės. Kartą, važiuodama keliu Vilnius–Kaunas, prieš akis išvydau viziją, kuri man akimirksniu padėjo suvokti, kokia esu laiminga, kad gyvenu. Pamenu, išlipusi iš automobilio nuėjau į parduotuvę ir, dėdama į pirkinių krepšelį salierus, prikišau juos sau prie nosies ir giliai įkvėpiau. Ėmė riedėti ašaros kaip pupos, nes tai buvo pirmas kartas gyvenime, kai aš suvokiau, kaip gera užuosti daržovių kvapą, matyti rytais kylančią saulę, palydėti į mokyklą savo vaikus... Pamažu ėmiau suvokti, kad laimė yra ČIA ir DABAR, jos niekur nereikia ieškoti.
Sutikau daug žmonių, kurie norėjo man nuplėšti rožinius akinius, pakirpti sparnus, nužudyti mano svajones... Laimė, kol kas niekam nepavyko to padaryti.
Prisipažįstu: esu išgyvenusi ne vieną karštą ir aistringą meilę, tačiau nelaimingų dramų, skaudžių išsiskyrimų mano gyvenime niekada netrūko. Būna, kad ir dabar naktimis negaliu užmigti, nes širdyje verda aistros.
Nuo vaikystės labai kompleksavau dėl išvaizdos. Lygindavau save su kitomis mergaitėmis ir rasdavau vis daugiau trūkumų. Vėliau toks nepasitikėjimas savimi pradėjo kenkti santykiams su vyrais. Ne vienus metus trukęs savęs pažinimas išugdė manyje meilę sau – kiekvienai kūno ir sielos dalelei. Toli gražu nesu manekenė, tačiau džiaugiuosi būdama netobula, nes mylėdama save įkvepiu kitas moteris.“
Apie Laimą
„Nuolat girdžiu klausimą, kas mus sieja. Laimas yra mano sielos draugas. Esame lyg brolis ir sesuo. Aš jam dėkinga už tai, kad išmokė mane sveiko gyvenimo būdo, paragino atsisakyti vyno, rytais gaminti avižinių dribsnių košę, nepersivalgyti, nenaudoti plastiko, taupyti energiją, nuolat eiti pasivaikščioti. Pamenu, Santakoje abu brisdavome per sniegynus, kai spausdavo 30 laipsnių šaltukas. Jis mane sušildydavo trindamas mano rankas savosiomis.
Laimas mane išmokė, kaip taisyklingai rašyti laiškus, paaiškino, kad reikia vartoti lietuviškas raides. Jis įkvėpė mane pamilti save. Iš jokio kito vyro nesu sulaukusi tiek komplimentų, jis nevengia pagirti ir kitų šaunių moterų. Laimas labai tolerantiškas, moka rodyti jausmus, netgi ašaras. Kai mano bloga nuotaika ir aš elgiuosi kaip širšė, jis išklauso, pataria, paguodžia, laukia, kol praeis niūrios bangos. Ačiū jam, kad atskleidė manyje artistės gabumus.“
